Duonos kepaliukas Kybartų bendruomenei

Tik būdami vieningi, bendruomeniški, kartu siekiantys užsibrėžtų tikslų, kybartiečiai kuria gražų ir patrauklų savo miestą.

Už bendrystėje įveiktus sunkius darbus ir iššūkius, Vilkaviškio raj. žemdirbių šventės metu  Vilkaviškio rajono savivaldybė duonos kepaliuku apdovanojo Kybartų bendruomenę. 

Padėka Kybartų bendruomenei už tautiškumo puoselėjimą

2018m. rugpjūčio mėn.  18d. Antanave, buvo iškilmingai paskelbti Marijampolės apskrities rajonų laureatai ,,Tautos šimtamečiai ąžuolai‘‘. Renginio metu Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys  Stelmužės ąžuolo sodinukais,(kilmė - Stelmužės ąžuolo palikuonis)  padaugintais ląstelių- audinių kultūrų mėgintuvėlyje, apdovanojo 15 nugalėtojų.  Vienas iš jų skirtas Kybartų bendruomenei.  Atkurtos Lietuvos šimtmečio proga Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras  Kybartų bendruomenei  įteikė padėką už tautiškumo puoselėjimą  ir tautos šimtmečio ąžuolo pasą. 

R

Vaikų vasaros stovykla bendruomenėje „Pažink ir kurk save“

Kybartų  bendruomenės  namuose  rugpjūčio mėn.  6-10 dienomis organizuota dieninė vaikų poilsio stovykla „Pažink ir kurk save“. Stovykloje dalyvauja 30 vaikų nuo 7 iki 12 metų amžiaus. Stovyklai vadovauja Kybartų progimnazijos mokytoja Agnė Nacevičienė.

 Stovyklos renginiams bendruomenė  paramą gavo iš  Vilkaviškio rajono savivaldybės.

Kiekvieną dieną stovykloje vyksta nauja veikla. Vaikai  dalyvauja ne tik piešimo pamokose bet   ir  „Jogos“ užsiėmimuose.
 Penktoji stovyklos diena: Su virpesiu širdį, iš džiaugsmo, kad pažinom tiek daug nuostabių vaikų, ir truputį su liūdesiu, kad reik išsiskirti, uždarėme stovyklos duris. Tiek patyrėm, kad sunku išsakyti, kaip buvo smagu ir gera dalintis savo širdimis. :)
Taip sakė vadovės Eugenija ir Agnė. 😉

                         

                            Stovyklos uždaryme dalyvavo Kybartų seniūnas Romas Šunokas ir bendruomenės                                                   pirmininkas Vitas Katkevičius

Sportas Kybartų bendruomenėje

2018 m. liepos 21 d. Kybartų bendruomenė miesto parko atviroje erdvėje surengė  komandinį šaškių- šachmatų turnyrą LR seimo nario Kęstučio Smirnovo įsteigtoms taurėms laimėti.

Dalyvavo 35 šachmatininkai iš Vilkaviškio, Virbalio, Pilviškių miestų, Lenkijos, Ukrainos Lvovo miesto. Turnyrą laimėjo ir taurę iškovojo Kybartų pasaulio kybartiečių  draugija (PKD) , kuriai atstovavo žaidėjai Šumskis Rimvydas, Arulis Algimantas, Bubnys Marius. Antrą vietą iškovojo klubas Širvinta 1 iš Vilkaviškio m.. Šioje komandoje žaidė Kalvaitis Gintautas, Žemaitis Raimondas, Kružinauskas Stasys.

Trečią vietą iškovojo klubas Kybartai1.  Komandoje žaidė Miknevičius Laurynas, Mickevičius Laurynas, Šlivinskas Saulius. Komandų prizininkių žaidėjai buvo apdovanoti aukso, sidabro , bronzos medaliais, kuriuos įsteigė Kybartų bendruomenė.

Šaškių turnyre dalyvavo 37 žaidėjai. Komandinį turnyrą užtikrintai laimėjo Kybartų bendruomenės komanda. Jai ir atiteko pagrindinis prizas -  LR seimo nario Kęstučio Smirnovo įsteigta taurė. Komandoje žaidė Brovkienė K., Brokas R., Mackevičius K. Pirmos, antros, trečios vietų laimėtojai pasipuošė aukso, sidabro ir bronzos medaliais.

Vyriausiai  turnyro žaidėjai Brovkienei Konstancijai įteiktas Kybartų bendruomenės padėkos raštas.

16 val. prasidėjo bėgimas miesto šaligatviais „Kybartai 2018“. Bėgikai   16 metų ir vyresni  bėgo 2000 m. atstumą,  10-15 metų 1000 metrų, o patys mažiausieji  iki 10 metų  500 metrų. Toks bėgimas buvo organizuotas pirmą kartą, todėl ir ne viskas sklandžiai sekėsi.

 Bėgime iš viso dalyvavo 30 sportininkų.  Bėgimo nugalėtojai ir prizininkai, apdovanoti statulėlėmis. Mažiausieji bėgikai ( jų bėgimas nebuvo planuojamas) - asmeninėmis dovanėlėmis. Šeštadienio popietę buvo karšta, todėl ir bėgti buvo sunku.

Visi turnyro dalyviai ir žiūrovai buvo vaišinami skania grikių kruopų  koše, žolelių arbata. Dalyvius ir svečius linksmino šokėjos ir dainininkė. Panašius renginius bendruomenė planuoja rengti ir sekančiais metais.

Renginyje dalyvavo Kybartų seniūnas Romas Šunokas,

  Sportinkus pasveikino turnyro organizatorius  Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, o taures ir prizus įteikė LR seimo narys Kęstutis Smirnovas.

KELIONĖ KYBARTAI - JURBARKAS – PANEMUNĖS PILIS – VĖLIUONA – SEREDŽIUS - RAUDONDVARKIS – KAUNAS – KYBARTAI

Birželio 9 dieną Kybartų bendruomenė leidosi į apžvalginę kelionę po romantika ir istorija alsuojantį Jurbarko miestelį, įspūdingas Panemunės, Raudonės pilis,  išpuoselėtą Veliuonos miestelį, žaliuojantį Seredžiaus piliakalnį ir Raudondvario ansamblį.

Mūsų kelionė prasidėjo Kybartuose, vėliau pajudėjome link Kudirkos Naumiesčio ir kitų kelionės maršute numatytų vietovių. Ekskursijos metu gidė Elena mums pasakojo pačias gražiausias šio krašto legendas, istorijas, atskleidė istorinius faktus apie pilis, dvarus, Lietuvos valdovus ir kunigaikščius.

Pirmasis miestelis, kurį mes aplankėme buvo Jurbarkas.  Miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Tauragės apskrityje, dešiniajame Nemuno krante. Tai buvo tikras mūsų  kelionės „perliukas“. Akivaizdu, kad šis miestelis yra tikrai išskirtinis savo išpuoselėta aplinka.  Jurbarko rajono centras yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, dešiniajame Nemuno upės krante, kur Mituva įteka į Nemuną, o Imsrė – į Mituvą. Reikia paminėti, kad  Jurbarko rajonas, kuriam priklauso 1509 kv. km plotas, išsidėstęs palei Nemuną – jo žemės palei šią upę eina apie 70 km. ir 35 proc. rajono teritorijos užima miškai. Iš viso Jurbarko rajone gyvena 37 tūkst. gyventojų.

Pasak mūsų gidės Elenos, rašytiniuose šaltiniuose randama žinių, kad Jurbarko krašto žemėse sodybų būta jau IX – X amžiuje. Rašoma, kad XI a. čia gyvenęs legendinio Palemono vaikaitis, Jurbarko žemių valdytojas, žemaičių karo vadas, kunigaikštis Gimbutas. Jo pilis buvusi ant kalno prie Imsrės, dabartinio Bišpilio teritorijoje. Kita legenda pasakoja, kad Bišpilyje palaidotas vienas iš senovėje Jurbarko apylinkėse gyvenusių brolių milžinų. Pirmasis objektas kurį aplankėme kelionės metu buvo V. Grybo memorialinis muziejus įsikūręs Jurbarko dvaro parko gilumoje (Vydūno g. 31), buvusio kunigaikščio Vasilčikovo urėdo raštinėje, skalbykloje ir kalvėje. Čia Lietuvos nepriklausomybės metais kurį laiką gyveno ir kūrė skulptorius Vincas Grybas. V. Grybas (1890 – 1941 m.) žymus Lietuvos skulptorius, politinis bei visuomenės veikėjas. Buvo vienu žymiausių XX a. pirmos pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų. Šiuo metu čia veikia Jurbarko krašto muziejaus Vinco Grybo memorialinė ekspozicija ir yra  eksponuojami V. Grybo skulptūrų modeliai, jo surinkti liaudies meistrų darbai ir   L. Meškaitytės miniatiūrų (faksimilių) kopijų ekspozicija. Memorialinio muziejaus gidė mums papasakojo apie V. Grybo kūrybos kelią, jo ir jo šeimos likimą. Apsilankę skulptoriaus dirbtuvėse susipažinome su V. Grybo išlikusiais darbais ir jų projektais, kurių šis didis žmogus taip ir nesuspėjo įgyvendinti dėl tragiško savo likimo. Savo dirbinių reprodukcijas jis liejo iš gipso, vėliau įamžindavo bronzoje.

Taip pat mus pasitikusi memorialinio  muziejaus gidė akcentavo, kad menas lydi jau kelias kartas šio garsaus žmogaus palikuonių: Rasa Grybaitė - tapytoja ir vitražistė, Daiva Grybaitė Levitienė - nėrinių tautodailininkė (Vilnius), Rūta Grybaitė - stiklo juvelyrė  (Klaipėda),  April Childs Kerr - tapytoja akvarele (Australija). Ši menininkė taip pat yra V. Grybo giminaitė, jos senelis buvo skulptoriaus brolis Juozapas, gyvenęs emigracijoje JAV. Šiandien Jurbarko                  V. Grybo memorialiniu muziejumi rūpinasi V. Grybo anūkė Rasa Grybaitė (muziejaus vedėja).

Susipažinę su šio krašto muziejumi ir skulptoriaus Vinco Grybo biografija pajudėjome link Panemunės pilies. Panemunės pilis – tai  renesanso stiliaus rezidencinė pilis Jurbarko rajone.  Šis architektūros paminklas šiuo metu  priklauso Vilniaus dailės akademijai.  Istoriniai šaltiniai liudija, kad iš pradžių ši pilis vadinosi Panemunės vardu pagal dvarą, kurio žemėse pastatyta. Vėliau ją perėmus Gelgaudams, ji vadinta Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo pasikeitus savininkams prigijo Zamkaus vardas. XX a. pradžioje netoliese įsikūrus Vytėnų kaimui, pradėta vadinti Vytėnų pilimi. Šiuo metu vėl vadinama pirminiu savo vardu.

Dar vienas labai svarbus Panemunės pilies objektas yra Gelgaudų ąžuolas. Tai  valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, augantis parke šalia Panemunės pilies. Ąžuolas pavadintas didikų Gelgaudų vardu. Šiam ąžuolui virš 400 metų. Jo kamieno apimtis – 5,40 m, medžio aukštis – 30,5 m.

Raudonės pilis - vienas iš įspūdingiausių šio krašto statinių. Atvykę čia pasivaikščiojome  po seną parką – liepų ir klevų alėją su 5 kaskadiniais tvenkiniais. Vasarą šis parkas ypatingai gražus. Gidė Elena mums papasakojo labai seną legendą apie šiuos tvenkinius, kurie yra Napoleono kepurės formos. Bene didžiausią įspūdį paliko vaizdai iš Raudonės pilies bokšto. Stebint bokštą matosi margas didžiojo bokšto mūras. Mes nebesužinosime kaip atrodė senasis renesansinis didysis bokštas. 1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečių kareiviai išsprogdino pilies pasididžiavimą, kuris virsdamas sugriovė didelę pietinio korpuso dalį. Tačiau vėliau pilis ir jos bokštas buvo atstatyti. Žvalgantis nuo bokšto matomos apylinkės dešimties kilometrų spinduliu. Vaizdas nepakartojamas. 

Sustojome Nemuno pakrantėje turistams ir iškylautojams įrengtoje lauko pavėsinėje, kur visi jaukiai susėdome prie bendro stalo, dalinomės maistu ir savo įspūdžiais. Buvo labai gera pabendrauti jaukioje aplinkoje.

Važiuodami link Seredžiaus piliakalnio sustojome Veliuonos miestelyje, kuris nustebino mus ypatingai išpuoselėta aplinka: gėlėtais parkais, tvarkingomis gatvelėmis, Vėliuonos dvaru ir senovinėmis sodybomis. Visi  pasivaikščiojome Viršutinė šio miestelio terasa vadinama Antkalne, kur jau ilgus šimtmečius stovi Veliuonos dvaras. Tai vienas iš nedaugelio dvarų Lietuvoje, išlaikęs architektūros autentiškumą ir medines klasicizmo stiliaus dekoro formas. Nuo viršutinės terasos atsiveria nepaprastai gražus landšaftas – mūsų Nemunas ir jo pakrantės. Miestelio centre stovi mūrinė Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1644 metais. Prie bažnytėlės mus pasitiko Klebono kun. teol. lic. Šarūno Leskausko patarnautojas mišioms, kuris atrakino bažnyčios ir jos bokšto duris senoviniais įspūdingo dydžio raktais. Valandėlę pabuvę bažnyčioje, kurioje pamatėme unikalų altorių su besikeičiančiomis Mergelės Marijos, Jėzaus  statulomis bei religiniu šventųjų paveikslu, pakilome senoviniais mediniais laiptais į jos bokštą nuo kurio atsivėrė fantastiškas gamtos vaizdas.

Tolimesnis mūsų ekskursijos tikslas buvo Seredžiaus piliakalnis (dar vadinamas Palemono kalnu).  Šis piliakalnis įrengtas Nemuno aukštutinės terasos kyšulyje, suformuotame Pieštvės upelio. Nuo Seredžiaus miestelio apatinės dalies į viršų yra įrengti laiptai  - turėjome įveikti net  200 medinių laiptelių. Gidė Elena ekskursijos dalyviams papasakojo šio piliakalnio istoriją. Iš šiaurės vakarų piliakalnį juosia Pieštvės upelis, iš pietų – Nemuno slėnis, iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Remiantis istoriniais faktais šis piliakalnis buvo suformuotas                      I tūkstantmečio viduryje  ­- XV a. pr. Pasak gidės Elenos,  Piliakalnyje 1293 – 1363 m. stovėjo Pieštvės pilis. Ją kryžiuočiai puolė 1293 m. liepos 25 d., 1298 m., 1318 m. rudenį, kiekvieną kartą sudeginti papiliai, taip pat 1319 m., 1322 m. vasario mėn., 1345 m. vasario mėn., 1357 m. Tik 1363 m. balandžio mėn. Pieštvės pilis užimta ir sudeginta po derybų, pasitraukus jos įgulai. Pieštvės pilis vėl buvo atstatyta po Žalgirio mūšio, minima 1412–1413 m.  Remiantis išlikusiais istoriniais dokumentais Palemono kalnu Seredžiaus piliakalnį imta vadinti XIX a. pr. Anot legendos, čia palaidotas Žemaitijos ir Lietuvos valdovas Palemonas. Legenda pasakoja, kad Romos imperatoriaus persekiojamas kunigaikštis Palemonas su šeima mūsų kraštą pasiekė plaukdamas Baltijos jūra. Vėliau Nemunu pasiekęs dabartinio Seredžiaus vietovę, kunigaikštis čia pasistatęs pilį ir likęs gyventi.

Pravažiavę Raudondvarį, trumpam stabtelėjome Paštuvoje (Kauno rajono kaimelis). Čia kadaise stovėjo medinė Paštuvos Šv. Barboros bažnyčia (pastatyta 1923 m., visiškai sunaikinta per 2012 m. gaisrą, naujai pastatyta 2015 m.) su medine varpine,  netoliese yra basųjų karmeličių ordino Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas (atkurtas 2000 m., turi pasauliečiams neprieinamą dalį – klauzūrą). Visai netoli bažnyčios nedidelės kapinaitės, kuriose yra palaidoti žymūs iš Suvalkijos krašto kilę žmonės - Juozas ir Jonas Vailokačiai. Jonas Vailokaitis buvo Nepriklausomybės akto signataras. Vienas kunigas, kitas – aktyvus politikas. Broliai Vailokaičiai buvo daug kuo panašūs. Juos vienijo Lietuvos kaip nepriklausomos  ir ekonomiškai stiprios valstybės ateities, joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės bei visuotinos santaikos klausimai. Nors Jono ir Juozo siekiai buvo kilnūs, būtent dėl jų nepriklausomos Lietuvos priešininkų buvo kalinami, žeminami ir persekiojami. Visgi brolius Vailokaičius galima apibūdinti kaip tarpukario Lietuvos ekonominio, politinio bei visuomeninio elito atstovus. Taip pat jie buvo ir Tautinio banko kūrėjai. Kybartų bendruomenės nariai uždegė žvakelę prie šių svarbų pėdsaką Lietuvos ir mūsų krašto istorijoje palikusių asmenybių antkapio.

Kelionės pabaigoje užsukome į Kauno rajono miestelį-Raudondvarį, -  šalia Nemuno ir Nevėžio santakos, aukštutinėje Nevėžio terasoje. Čia pat mus pasitiko įspūdingi Raudondvario bažnyčios bokštai (Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1938 metais ir  turi daug sakralinio meno kūrinių). Netoliese stovi Raudondvario pilis, kuri yra dvaro architektūros ansamblis. Tądien Raudondvario pilies parkas buvo prigužėjęs Lietuvos liaudies ansamblių iš visos Lietuvos, kurie šoko ir dainavo. Vyko repeticija prieš Vilniuje vyksiantį folkloro ansamblių konkursą. Pilies kieme buvo galima pamatyti ir amatininkų darbų: keramikos dirbinių, vilnos gaminių bei pasivaišinti namine gira ir įvairiais gardėsiais.

Link namų pasukome pravažiuodami pro Kauno Lampėdžių  karjerą. Matėsi vakarėjanti saulė, važiuodami klausėmės lyriškų  mūsų kraštietės Ingos Valinskienės dainų.

Dar kartą įsitikinome, kad Lietuva gražiausias Pasaulio kraštas. Mes labai dėkingi kelionės organizatoriams,  gidei Elenai ir vairuotojui už rūpestį ir malonų bendravimą. Tai savo srities profesionalai ir puikūs žmonės, turintys humoro jausmą ir kantrybę. Dėkojame Jiems.

Ši išvyka su bendraminčių būriu yra ne tik prasmingai praleistas laikas, bet ir bendruomeniškumo jausmo stiprinimas. Kelionė buvo išties įspūdinga ir šauni, kiekvienam iš mūsų palikusi be galo daug gražių ir šiltų įspūdžių.

Dovana Kybartams

2018 –ieji yra Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmečio metai, skirti atminti šalies nepriklausomybę ir kovas už ją. Daugelio savivaldybių bendruomenės vienijasi miesteliuose, kuria aplinką, kuri atspindėtų didžią šventę, kai mūsų valstybė tapo laisva. Kybartų bendruomenė taip pat vienijosi puošiant miesto aplinką, stojo į gyvos grandinės rikiuotę, tačiau mums, gimnazistams, norėjosi originalios dovanos savo miestui.

Kybartų miestelis nuo seno garsėja savo geležinkeliu. Teigiama, kad skliautuoti rūsiai buvo pastatyti 1870 m. Skelbiama, kad Kybartų geležinkelio stoties komplekso požemiai – geriausiai išsilaikę vieno iš pirmųjų XIX amžiaus geležinkelio stoties komplekso dalių ir apskritai bene didžiausi Lietuvoje rūsiai. Kadaise rūsiuose buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės, nes iki pirmojo pasaulinio karo per Kybartus ėjo apie 10 proc. viso carinės Rusijos eksporto bei importo, o ledų prikrauti rūsiai atstodavo šaldytuvus.

Šiuo metu požemius renovuoja Kybartų bendruomenė. Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius iniciavo kūrybinių darbų pradžią – pasiūlė Kybartų Kristijono Donelaičio mokytojai Daliai Viliušienei su savo mokiniais įamžinti praeities akimirkas požemiuose panaudojant graffiti techniką.  Juose bus organizuojami renginiai, todėl juos būtina atnaujinti, papuošti. Taigi jau mokslo metų pradžioje prasidėjo Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III klasės mokinių Skaistės Navickaitės, Mildos Abraitytės ir jų mokytojos Dalios Viliušienės kūrybinė   kelionė į minėtuosius požemius. Šis darbas, manome,  bus puiki dovana Kybartams, nauja patirtis bei išbandymas moksleivėms ir mokytojai.

Kristijono Donelaičio gimnazijos III gimnazijos klasių mokinės

Skaistė Navickaitė ir Milda Abraitytė

Popietė „Atveriame istorijos puslapius“

2018 m. balandžio 8 dieną  Kybartuose vyko jau tradicija tampanti šventinė popietė „Atveriame istorijos puslapius“.

Antrą kartą ši šventė buvo surengta  legendiniuose po Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos posto pastatu, rūsiuose. Savo muzika susirinkusius šildė moterų vokalinis ansamblis iš Vilkaviškio miesto „Vakarė“. Renginį režisavo, vedė, eiles deklamavo  Kybartų „Saulės“ progimnazijos mokiniai ir mokytojos. Smuiku griežė kybartietė Rimutė Gliaubicienė. Kanklėmis grojo  „Saulės“ progimnazijos mokytoja Inga Vaitkevičienė. Jai pritarė mokinių ansamblis. Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius, pasakodamas apie požemio istoriją, pasidžiaugė, jog ši unikali vieta jau tampa Kybartų traukos centru ne tik kybartiečiams, bet ir miesto svečiams.  Pirmininkas dėkojo bendruomenės nariams, prisidėjusiems prie požemių atnaujinimo darbų. Ateityje planuojama čia surengti daugiau ekskursijų, koncertų.

 Popietėje dalyvavęs LR seimo narys Kęstutis Smirnovas dėkojo Kybartų bendruomenei už iniciatyvumą ir istorijos vertybių puoselėjimą. Politikas dėkojo bendruomenės pirmininkui už visuomenės įtraukimą ir svarų indėlį organizuojant Kybartų miesto požemių atnaujinimo darbus, už švietėjiškąją veiklą. Renginyje dalyvavo virš 300 žmonių.