KYBARTŲ BENDRUOMENĖ

Renginys Kybartų geležinkelio stotyje.

Kybartų bendruomenės taryba

Gruodžio 13 d. (penktadienį) 16 val.

Kviečia į renginį Kybartų geležinkelio stoties salėje (įėjimas geležinkelio viaduku).

„Traukinio bėgiais atgal – Kybartų geležinkelio stoties komplekso istorija 1857 – 2019 metais“

Pranešimą skaitys Kauno Technologijos universiteto paveldo studijų absolventė Irma Grigaitytė, kurios baigiamasis bakalauro darbas buvo apie Kybartų geležinkelio stoties komplekso istoriją: jos pastatų architektūros ypatybes bei istorinę vertę turintys geležinkelio stoties brėžiniai, nubraižyti dar carinės Rusijos laikotarpiu.

Renginio metu koncertuos Vilkaviškio muzikos mokyklos auklėtiniai.

Organizatorius Partneriai

Kybartų bendruomenė Kybartų seniūnija

Kybartų kultūros centras

Lietuvos geležinkeliai

Trumpai apie pranešimą: Pranešime bus pristatoma Kybartų geležinkelio stoties komplekso istorija. Kybartų geležinkelio stoties kompleksas statytas XIX a. vid., tiesiant Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkelio liniją su atkarpa Kaunas – Virbalis. Ši atkarpa buvo viena pirmųjų geležinkelio linijų Lietuvoje. Prancūzų architektų ir inžinierių suprojektuotas bei pastatytas kompleksas buvo įspūdingo dydžio, su išskirtomis funkcinėmis zonomis. Istoriškai susiklostė, kad Rusijoje buvo naudojamos plačiosios geležinkelio vėžės, o Prūsijoje ir Vakarų Europoje – europinės geležinkelio vėžės, tad Kybartai buvo tarpinė stotis tarp šių dviejų imperijų, išvykstančių ir atvykstančių traukinių pasikeitimo centras. Būtent dėl šios priežasties keleivių rūmų pastatas tarnavo kaip reprezentacinė caro stotis bei turėjo aukščiausios klasės stoties titulą. Įkurtą prie pat imperijos sienos, kompleksą sudarė ne tik geležinkelio aptarnavimui, bet ir muitinės reikmėms bei prekių sandėliavimui ir perkrovimui skirti pastatai. Tai įtakojo didelį pastatų mastelį ir kiekį. Geležinkelio atsiradimas suteikė miestui svarbą, aplink kompleksą pradėjo kurtis gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, visuomeninės paskirties objektai. Bėgant metams keitėsi ne tik Kybartų miestas, bet ir geležinkelio

stoties kompleksas. Kito pastatai, jų paskirtis. Iki mūsų dienų išliko 13 komplekso objektų.

GREITŲJŲ ŠACHMATŲ TURNYRAS KYBARTUOSE

„Lietuvą ir Lietuvius mylėjau“

Lapkričio mėn. 30 dieną, šeštadienį, aštuoni Kybartų bendruomenės nariai, Kauno keliautojų kultūros klubo „Ąžuolynas“ kvietimu lankėsi istorinėje Prezidentūroje Kaune ir stebėjo monospektaklį „Lietuvą ir Lietuvius mylėjau“. Tai dokumentinis meninis pasakojimas apie dvi ryškiausias prieškarinio laiko asmenybes – Juozą Tumą Vaižgantą ir Antaną Smetoną. Scenarijaus autoriai – Alfredas Pakėnas ir Vidmantas Fijalkauskas. Monospektaklio vaidmenį atliko aktorius Vidmantas Fijalkauskas. Pilnutėlėje Istorinės Prezidentūros salėje buvusieji žiūrovai žavėjosi spektakliu. Buvome sužavėti ir dėmesiu kurį mums suteikė spektaklio organizatoriai - Kauno keliautojų kultūros klubo „Ąžuolynas“ vadovai.

Prieš spektaklį, ekskursijos metu, apžiūrėjome Prezidentūros rūmus, kuriuose 1919–1940 m. buvo įsikūrusi Lietuvos Prezidento rezidencija – svarbiausias tarpukario politinis centras. Čia esminius valstybės gyvenimo klausimus iki išnaktų sprendė visi trys Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius. Pirmame aukšte buvo įrengtas Prezidento šeimos butas, budinčiojo karininko ir adjutanto kambariai. Antrame aukšte – darbo kabinetas, mažasis salonėlis, valgomasis ir audiencijų salė. Rūmuose vizitavo Lietuvos ir užsienio diplomatinis korpusas, politikai, įvairių organizacijų atstovai. Audiencijų salėje vyko užsienio pasiuntinių kredencialų įteikimas Prezidentui, buvo įteikiami Lietuvos valstybės apdovanojimai, minimos įvairios šventės, sukaktys.

1940 m. birželio 15-osios naktį paskutinį kartą buvo susirinkęs Nepriklausomos Lietuvos Ministrų kabinetas, turėjęs priimti SSRS ultimatumą.

Spektakliui pasibaigus Istorinės Prezidentūros sodelis nušvito šventinėmis spalvomis. Įvyko jau tradicija tapęs Istorinės Prezidentūros kalėdinio sodelio įžiebimo renginys „Didysis Kalėdinis sprogimas“. Mėgavomės įspūdinga „Viduramžiai LT“ iliuzijų, ledo ir ugnies šou programa. Atlikėjai nustebino renginio metu sukurta ledo skulptūra, fejerverkais. Ledo skulptūra liks stovėti šventiniame sodelyje tiek, kiek leis lietuviška žiema.

Nepraleidome progos ir pabuvoti Kauno Rotušės aikštėje, kurioje įsitikinome, kad Kaunas ir visa Lietuva pradeda gyventi Kalėdų laiku. Įžiebta pagrindinė Kalėdų eglė davė startą didžiausių metų švenčių laukimo pradžiai. Kauno kalėdinio akcento įžiebimo šventę stebėjo tūkstantinė minia. Čia buvome ir mes Kybartų bendruomenės nariai.

Pirmininkas Vitas Katkevičius

Informacinis centras Kybartuose

Kybartų bendruomenė ir miesto seniūnas, autobusų stotyje, įruošė patalpą kurioje įsikurs informacinis centras. Kybartai jau tapo patrauklus turistams ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Nemažai žmonių atvyksta į mūsų miestą individualiai. Manome, kad toks informacinis centras padės geriau pažinti mūsų miesto istoriją. Informaciniai bukletai, knygelės yra ne tik Lietuvių, bet ir anglų, lenkų, rusų kalbomis. Šiame centre bus informacija apie įstaigas, organizacijas esančias Kybartų seniūnijoje.

Bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius

Prezidento Antano Smetonos pėdsakais

19 / 10 / 18

Įgyvendinant projektą „Tautos šauklių takais“ ir minint Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metus, Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje lankėsi istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė, knygos „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ autorė.

Knygos pristatymas sulaukė ne tik vilkaviškiečių, bet ir pilviškiečių susidomėjimo. Apie tai, kuo A.Smetona įdomus Vilkaviškio kraštui, su kokiu sudėtingu jo gyvenimo ir valdymo laikotarpiu yra susijęs pirmojo Lietuvos prezidento apsilankymas Kybartų miestelyje ir kaip šis faktas padeda skatinti vietinį turizmą išsamiai papasakojo kybartietis Vitas Katkevičius. Be abejo, savo krašto mylėtojas nepraleido progos renginio svečius pakviesti apsilankyti Kybartuose, Kybartų požemiuose, paskatino išsiruošti į ganėtinai ilgą, net keturių valandų trukmės, ekskursiją sekant A.Smetonos pėdsakais per Kybartų miestelį iki pat pasienio.
Mūsų kraštiečių pagarbai, rodomai prezidentui A.Smetonai, pritarė ir knygos apie Smetonų šeimą autorė Ingrida Jakubavičienė. Nors, kaip prisipažino istorikė, iš pradžių ji norėjo gilintis į A.Stulginskio biografiją, tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip. Kuo daugiau domėjosi ir skaitė, tuo labiau jai atsiskleidė tiek paties prezidento, tiek ir jo žmonos asmenybės bei tarpusavio santykių įtaka A.Smetonos karjerai. I.Jakubavičienės nuomone, vargu, ar A.Smetona būtų tiek daug pasiekęs gyvenime ir tiek daug nuveikęs Lietuvos labui jei ne sėkminga santuoka su Sofija Chodakauskaite. Sofija, gimusi bajoriškoje šeimoje, buvo ne tik puikiai išsimokslinusi, bet ir tikra Lietuvos patriotė. Jų požiūriams sutapus, Antanas ir Sofija Smetonos visą savo gyvenimą paskyrė tarnavimui savo šaliai. Daugelis tikriausiai ir nesusimąsto, kad dar iki tampant prezidentu, A.Smetona jau penkiolika metų aktyviai dalyvavo šalies visuomeniniame gyvenime, buvo ne tik septynias kalbas mokėjęs eruditas, tačiau ir puikus diplomatas, išmintingas bei toliaregis politikas.
Ypač nevienareikšmiškai yra vertinami du A.Smetonos valdymo faktai. Visų pirma - tai 1926 m. perversmas, po kurio A.Smetona antrąkart tapo prezidentu. Autorė pabrėžė, kad perversmą inicijavo ne A.Smetona. Todėl nėra teisinga jam priskirti atsakomybę už to meto politinius įvykius Lietuvoje. Antrasis įvykis - tai A.Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos į JAV. I.Jakubavičienė atskleidė, kad iš tiesų tai buvo politiškai teisingas žingsnis, sutrikdęs okupantus ir neleidęs jiems sklandžiai įgyvendinti Lietuvos užėmimo plano. Užsienio šalyje esančio prezidento niekas negalėjo nei pašalinti, nei priversti pasirašyti šaliai nenaudingų teisinių dokumentų. Būdamas JAV Lietuvos prezidentas, drauge su žmona Sofija, iki pat mirties dirbo Lietuvos labui, rūpinosi šalies atstovybių palaikymu.
Renginio dalyviai ne tik sužinojo daug netikėtų faktų iš pirmosios Lietuvos poros gyvenimo, tačiau ir gavo tikrą patriotizmo pamoką. Nostalgišką „smetoniškų“ laikų nuotaiką susitikimo metu sukurti padėjo Vilkaviškio TAU ansamblio „Vakarė“, vadovaujamo D.Mažeikienės, moterų atliekami romansai.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja

Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena.

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas.

Žymi keliautoja ir blogerė „Kūtvėla“, traukiniu į ekskursiją atvykusi iš Vilniaus rašo.

Būna, atvykusius pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad juos sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą ir iš jo. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.
Kybartai susiformavo prie istorinės Prūsijos ir LDK sienos, kuri nesikeitė nuo 1422 m. Kybartų geležinkelio stotis su caro apartamentais buvo labai moderniška ir unikali visoje šalyje, savo grožiu nusileidžianti tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai. Yra žinomi du tuneliai stoties teritorijoje, bet jie dar laukia savo tyrinėtojų. Kybartuose darbavosi mutinės pareigūnai ir kontrabandininkai, miestelyje veikė lošimų namai, per sieną iš Vokietijos plūsdavo naujos buities ir aprangos mados, netgi, sakoma, parduotuvių staktos buvo vokiško dizaino. Įdomiai čia vykdavo žvejyba tais laikais, kai siena buvo tik upelis-iš vienos ir iš kitos pusės sėdėdavo po žveją, ant meškerės kybartietis užsimeta prekę (sviesto, lašinių, dešros) ir meta "masalą" į kitą krantą, ten kitas žvejys nusikabina prekę, prikabina pinigėlį, ir "atmasaluoja" atgal. Kybartų gatvės buvo apšviestos elektra 1900 m.-sakoma, kad po tokia lempa galėjai laikraštį skaityti. Miesto vandentiekis ir kanalizacija Kybartus pasiekė anksčiausiai visoje Užnemunėje. Sakoma, kad XIX-XX a. sandūroje Kybartuose jau nebebuvo medinių namų, šiaudais ar skiedromis dengtų stogų, bet vertinga miestelio architektūra buvo sunaikinta karų metais, kai, įvairių valdžių metais trūkstant statybinių medžiagų, nukentėjusių nuo karo pastatų plytos buvo naudojamos statybai. Sovietiniais metais išlikę senieji pastatai buvo pritaikomi aprūpinti žmones valdiškais butais, todėl vidinės erdvės buvo sunaikintos perdirbant originalų išplanavimą į kuom daugiau kambarėlių. Sakoma, kad tik J. Basanavičiaus g. 38 esantis pastatas išvengė perstatymo ir išlaikė originalius bruožus.

Bendruomenė, kurios pėdsakų pasigedama, buvo žydai. Tokiame mieste, kaip Kybartai, šių verslių žmonių negalėjo nebūti. Jų bendruomenė sparčiai augo atsiradus geležinkeliui ir išaugus užsienio prekybai. Žydai savo lėšomis 1870 m. pasistatė sinagogą, kaimo pakraštyje įsirengė kapinaites, bet ilgą laiką neturėjo savo rabino, čia atvykdavo rabinas iš Virbalio. Prieš pateikiant krovinį muitinei reikėdavo jį tinkamai įforminti, todėl atsirado niša privačioms ekspedicijos kontoroms, tuom užsiėmė žydai. Pasakojama, kad žydas Fiškė Braunas pervesdavo per sieną "gyvąją kontrabandą"- nuo caro rekrūtų duonos bėgančius lietuvius (įdomumo dėlei-caras į rekrūtus imdavo 25 metams). Tie žydai gyventojai, kurie 1940 m. buvo sovietų ištremti į Sibirą, ironijos dėka nepatyrė Holokausto, sunaikinusio Kybartų žydus. Buvusios sinagogos teritorijoje dabar stovi "Maxima".
Ekskursijos vyšnaitė ant torto buvo garsieji Kybartų rūsiai. Jie buvo pastatyti 1863 m. Manoma, kad čia buvo sandėliuojamos geležinkeliu pervežamos prekės.

Mūsų trys su puse valandos apsisuko kaip nebuvusios.

Gera būna vasara sode atsipūsti

Kirminą nukabarot nuo kopūsto

Sode nieks nesėdi čia sudėję rankų

Bet pavydi visos mergos tau tavųjų mangų

Mangai, mangai, sirpsta tavo mangai

Sukasi svajų padangėj

Gal tai magnetai, gal mangai

Tai miražai ar žabangai

Sėdžiu alkanas dabar po tavo langu

Duok mieloji paragaut man savo mangų

Bet tu man tik atsakai: “gana svajoti”

Tu sedėk ramiai ir graužk tą savo agurotį.

Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Geležinkeliams už sugalvotą atrakciją, Sauliui ir Vitui už pažintį su Kybartais, visiems pasienio ir muitinės darbuotojams už mums skirtą laiką.

Ar esate buvę Kybartuose? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mangaitė-Kybartaitė

Paruošė Vitas Katkevičius

Gatvės krepšinis Kybartuose

Penktadienį, rugsėjo mėn. 13 d., Kybartų gimnazijos sporto salėje, vyko 3x3 gatvės krepšinio turnyras „Sportuok ir būk sveikas“ Kybartų bendruomenės prizams laimėti. Projektas vykdomas penktas metas ir jį dalinai finansuoja Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Oras pasitaikė ne itin palankus krepšinio žaidimui lauke, todėl ir žaidžiama buvo sporto salėje. Tarp komandų vyko atkakli kova, geros emocijos liejosi per kraštus, o dalyviai žiūrovams demonstravo akiai patrauklų žaidimą, kadangi prizai išties įspūdingi.

Tris pirmas vietas iškovojusios komandos buvo apdovanotos specialiai turnyrui pagamintais aukso, sidabro ir bronzos medaliais ir nemokama kelione į Kauno „Žalgirio“ areną stebėti Eurolygos varžybas kai žais „Žalgirio“ krepšinio komanda

Turnyre žaidė žaidėjai ne vyresni 19 metų iš visų Kybartų seniūnijos bendruomenių,.

Turnyrui meistriškai vadovavo Kybartų bendruomenės tarybos narys, atsakingas už sporto renginius bendruomenėje, Juozas Murinas. Komandos žaidė po du turus.

Pirmąją vietą ir aukso medalius laimėjo komandos žaidėjai, pavadinimu „Tūzas“.

Antrąją vietą iškovojo ir sidabro medaliais pasipuošė komanda „Stopkė“.

Trečią vietą laimėjo „Virbalis “ komanda. Žaidė komandos iš Matlaukio, Kybartų ir Virbalio. Turnyras vyko labai sklandžiai, vyravo šilta ir draugiška atmosfera.

Turnyro svečius sveikino Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Jis žaidėjams ir įteikė aukso, sidabro bei bronzos medalius.
2019m. lapkričio mėnesį, krepšinio turnyro „Sportuok ir būk sveikas“ Kybartų bendruomenės prizams laimėti nugalėtojai, vyks į Kauno „Žalgirio “ areną stebėti eurolygos rungtynes kai žais Kauno „Žalgirio“krepšinio komanda.

Žaidėjus ir svečius linksmino šokėjos , kurias ruošia gimnazijos mokytoja, Kybartų bendruomenės tarybos narė Žavinta Galinaitienė.

Šiltojo sezono palydėtuves vainikavęs ralio finišas ir Kybartuose

Šeštadienio vakarą mažąja Lietuvos kultūros sostine tituluojamų Veisiejų miesto parke vykusias šiltojo sezono palydėtuves netikėtomis varsomis praturtino čia finišavęs istorinių automobilių ir motociklų ralis, kurį jau devintą kartą surengė VšĮ „Saugus ratas“.

Papuošė Veisiejų miesto šventę

Aidint vario dūdoms ir susirinkusiųjų plojimams į miesto parką atriedėjo įspūdinga keturių dešimčių antikvarinės technikos kolona, nejučia virtusi visuotinės traukos objektu.

Ralio dalyviai nesistebėjo susirinkusiais į šventę, kurie panoro nusifotografuoti šalia parke išrikiuotų eksponatų, vertų ir rimčiausių muziejų salių, bei iš pirmų lūpų išgirsti, kaip reikia mylėti ir puoselėti šią techniką, kad 40-50 metų senoliai atrodytų lyg vakar nuriedėję nuo surinkimo konvejerių.

Miestelio seniūnas Zenonas Sabaliauskas, pasveikinęs visus renginio dalyvius, palinkėjo jiems tokios pat neblėstančios meilės istorinei technikai ir ryžto rodyti ją žmonėms, dar daug tokių žygių ir, žinoma, sugrįžti į tradicinę Veisiejų žmonių susitikimų vietą.

Tokį nuoširdų bendravimą šio ralio dalyviai patyrė ne tik čia. Pakili nuotaika lydėjo renginio atidaryme Vilkaviškyje. Kybartuose ralio dalyvius priėmė Kybartų bendruomenė.

Lazdijų merės taurė – į Vilnių...

Lazdijų centre vykusios slalomo varžybos merės Ausmos Miškinienės taurei laimėti buvo paskutinės iš 199 kilometrų distancijos, buvusios ralio programoje ir privalomos dalyviams.

Tačiau jos buvo atkaklios ir azartiškos, o svarbiausia – kaip ant delno matomos varžybas stebėjusiems ir, regis, labai suinteresuotiems žiūrovams.

Lenktynes, pasveikinusi miestelėnus ir čia susirinkusius miesto svečius bei visus ralio dalyvius su besibaigiančia itin šilta vasara, stebėjo ir pati merė su šeima. Beje, A. Miškinienė prasitarė ir pati svajojanti įsigyti istorinį automobilį.

Lazdijų merės A. Miškinienės taurė šįkart iškeliavo į šalies sostinę, o ją pati merė įteikė greičiausiai distanciją įveikusiems vilniečiams Edgarui Latiškevičiui ir Pauliui Balčyčiui, kurie vairavo 1986 m pagamintą „Ford Sierra“ automobilį.

... o pagrindinis prizas – į Kauną

Pagrindinį rėmėjų įsteigtą prizą – naujitelaičių „Goodyear“ padangų komplektą – išsivežė bendrosios ralio įskaitos nugalėtojai, kauniečiai Darius ir Vilius Gaidukevičiai, vairavę 1973 m gamybos „Mercedes Benz 280CE“ automobilį ir pranokę visus konkurentus „Oldtimer“ (iki 1980 m. gamybos) ir „Youngtimer“ (iki 1990 m pagaminta originali technika) klasėse.

„Yongtimer“ įskaitos nugalėtoju jau antrus metus paeiliui tapo Vidmantas Kažukauskas, kuriam šiemet talkino žmona Janina. Vilniečiai vairavo 1984 m „Mercedes Benz 240D“.

Antrąja vietą iškovojo irgi šeimyninis duetas - Romas ir Jolanta Jakubauskai iš Alytaus, vairavę metais senesnį nei varžovai „Ford Capri“, o trečiąją – jungtinis vilniečio ir alytiškio Mariaus Rėklaičio ir Lino Žvinakevičiaus ekipažas su „Porsche 944 Turbo“.

Dar atkaklesnė kova virė senesnių – „Oldtimer“ automobilių klasėje, kurioje „Saugaus rato“ rengiamų ralių istorijoje antrąją pergalę iškovojo kauniečiai Erdvilas ir Rima Ališauskai, vairavę šiemet 40-tį „atšventusią“ „Porsche 911“.

Pirmą kartą Erdvilas tokią pergalę kartu su Gintautu Mauricu šventė prieš dvejus metus Jonavos rajono keliais vykusiame „Jonų ralyje“.

Antrąją vietą kiek netikėtai laimėjo 1977 m gamybos „Volkswagen Transporter“ vairavę kauniečiai Andrius ir Monika Vaitiekūnai, o trečiąją – vilniečiai Julius ir Beata Ūžos su „Porsche 924 Turbo“.

Klasių nugalėtojai ir prizininkai džiaugėsi ne tik specialiomis, istoriniams automobiliams pritaikytomis Liqui Molly alyvomis, „Intercars“ ir kitais prizais, bet ir puikia renginio atmosfera ir naujais atradimais ir pažintimis.

Pergalės sudedamosios dalys

Taškus būsimai pergalei ralio dalyviai kaupė ne tik tikslaus pravažiavimo, orientavimosi, figūrinio vairavimo ir kitose rungtyse, bet ir demonstruodami guvią orientaciją bei žinias apie pravažiuojamų vietovių istoriją, automobilių detales ar atskirus mazgus. Jei techniką, kaip parodė atskira rungtis, istorinių automobilių ralio dalyviai išmano ne prastai, tai sprendžiant ne visas užduotis buvo lengva.

Iš tiesų, ar daugelis esame girdėję apie vienintelę išlikusią Europoje, nuo 1424 metų iki šiol nepakitusią valstybės sienos dalį, menančią Livonijos ir vokiečių ordino laikus, Prūsijos kunigaikštystę, ir dar neseniai skyrusią Lietuvą nuo Lenkijos ir tebeskiriančią nuo Rusijos?

O ar daug žinovų gali pasigirti žiniomis kokiu automobiliu į Paežerių dvarą keliaudavo jo paskutinis valdytojas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis?

Tokių ir panašių klausimų, į kuriuos turėjo atsakyti ralio dalyviai, buvo ne vienas ir ne du.

Patyrę veteranai ir aršūs debiutantai

„Ko gero didžiausias mūsų, organizatorių, o kartu ir visų ralio dalyvių laimėjimas, kad visa keturių dešimčių istorinės technikos kolona, startavusi Vilkaviškyje, nepaisant garbaus jos atstovų amžiaus, pasiekė finišą Veisiejuose, - renginio uždaryme kalbėjo jo organizatorius Valdas Juozas Vilūnas. – Tai rodo rimtą ir labai atsakingą istorinės technikos puoselėtojų požiūrį į pagrindinį savo laisvalaikio užsiėmimą ir pasididžiavimą“.

V.J. Vilūnas pasidžiaugė, kad apie 70 proc. dalyvių sudarė tokių ralių debiutantai, kas leidžia pranašauti renginio gyvybingumą. Dar didesnis naujokų privalumas – siekis nenusileisti renginio veteranams, ką jiems labai sėkmingai pavyko įrodyti.

Džiugina ir besiplečianti dalyvių geografija. Ką tik pasibaigusiame ralyje daugiausia – 12 ekipažų – buvo iš Kauno, 11 – iš Vilniaus, 4 – iš Vilkaviškio ir jį garsinančio, sumanaus organizatoriaus Petro Žilionio vadovaujamo „Senų vežimų klubo“, 3 – iš Alytaus, po vieną iš Marijampolės, Trakų, Kelmės, Šiaulių, Utenos, Elektrėnų, Kėdainių, Prienų ir Žiežmarių.

Pirmą kartą ralio trasos nebeišsiteko Lietuvoje, o driekėsi ir per Lenkiją, kurios keliais iš 199 km bendro trasos ilgio ralio dalyviai sukorė 113 km, o Lietuvos – 86 km.

Ralio trasomis riedėjo skirtingų markių ar bent skirtingų modelių istorinė techniką, tad ir žiūrovai, ir varžovai turėjo į ką paganyti akis.

Seniausią, 1956 m. gamybos išskirtinį gražuolį „Desoto Firedome“ vairavo Juozas ir Laima Skauronai, o Jonas Grinevičius ir Tadas Dulskis (abu ekipažai iš „Senų vežimų klubo“) visus stebino „Lincoln Continental“ limuzinu, kurio ratus suko didžiausio ralyje, net 8,2 litro darbo tūrio benzininis variklis.

O argi mažesnio dėmesio vertas Romas Juška su Karoliu Klapatausku, atvykusiu iš Anglijos, kur gyvena kartu su tėvais, sava eiga iš Kelmės atvairavę 1959m. gamybos retą GAZ 93 sunkvežimį, su kuriuo be menkiausių trukdžių jie įveikė visą distanciją ir kurio variklis, specialistų nuomone, veikia geriau, nei ką tik surinktas gamykloje?

Arba kauniečiai Saulius Kirstukas su Danguole Simanauskiene, vieninteliai trasą įveikę su „Jawa 350“ motociklu?

Irmanto GELŪNO nuotraukos

Plaukėme buriniu laivu „Chopin“

Rugpjūčio 17 dieną Kybartų bendruomenės nariai leidosi į nuostabią vasaros sezono kelionę po kaimyninę Lenkiją. Reiktų akcentuoti tai, kad vos tik įvažiavome į Lenkiją pastebėjome besikeičiantį kraštovaizdį: lygumos peraugo į kalvas ir kalnelius. Landšaftą suformavo praslinkę ledynai veikiami gravitacinės jėgos. Nustebino ir tai, kad čia labai daug ežerų ir ežerėlių. Didieji Mozūrijos ežerai – tai buriuotojų rojus. Ežerai yra sujungti kanalais, dėl to susidaro įdomi vandens trasa, tinkanti plaukti baidarėmis. Lenkija gali didžiuotis tuo, jog turi arti 3000 ežerų.

Pirmasis regionas, kurį aplankėme buvo Mozūrija. Mozūrija – tai kraštas, garsus raudonų plytų gotikinėmis pilimis, menančiomis kryžiuočių ordino laikus. Dauguma jų iškilo XIV amžiuje ir kadaise atliko gynybinę ar rezidencinę funkcijas. Mozūrija gali pasigirti daugybe didingų ir gražių pilių. Mūsų kolektyvas aplankė Ryno pilį, kuri nustebino savo didingumu ir mistiška aplinka. Priėjus prie pilies senovinės medinės durys atsiverė pačios, dar nespėjus prisiliesti prie rankenos....

Ryn pilis – tai kryžiuočių pilis, antra pagal dydį Lenkijoje po Malborko pilies. Pilyje šiuo metu įrengtas prabangus viešbutis, taip pat vyksta ir įvairios edukacinės programos, kurių metu turistus pasitinka kryžiuočiu apdaru apsivilkęs gidas ir visus vedžioja paslaptingais pilies koridoriais, kuriuose išliko daugybė eksponatų: šarvų, ginklų amunicija, kardai, mediniai baldai, senovinės svarstyklės ir t.t.

Taip pat atvykome į bohemiškąjį Ryno miestą, išsidėsčiusį vaizdingose kalvotose Mozūrijos ežeryno apylinkėse tarp dviejų ežerų, kurie sujungti kryžiuočių iškastu požeminiu kanalu. Miestas garsėja pilimi, statyta kryžiuočių XIV amžiuje. Pilyje veikia 4 žvaigždučių viešbutis ir Mozūrijos kongresų ir poilsio centras. Pilyje yra 1000 kv m. didinga konferencinė salė, kurioje kasmet vyksta įvairios konferencijos, renginiai ir iškilių svečių priėmimai.

Apsilankę Ryno pilyje užsukome į Bojeno tvirtovę. Gižicko mieste esančioje XIX a. tvirtovėje apžiūrėjome bunkerius, kareivines, ginklų sandėlius ir kitus statinius, kuriuos juosia stora gynybinė siena. Tvirtovė užima apie 100 ha plotą. Tvirtovės patalpose apžiūrėjome pagal senus istorinius faktus buvo atkurtos arklidės ir ........ Šiuo metu antro aukšto patalpoje vyksta Dorotos Nowosad fotografijos paroda, kurioje atsikleidžiama, koks yra svarbus žmogaus ir gamtos santykis. Apsilankėme ir gretimame pastate, kur buvo eksponuojama senovinė patranka.

Pati šauniausia ir įsimintiniausia ekskursijos dalis buvo plaukimas nauju/prabangiu ir ilgiausiu mediniu buriniu laivu Lenkijoje „Chopin“. Reikėtų paminėti ir tai, kad šis burlaivis plaukia tik vieną kartą metuose – vasarą. Plaukdami klausėmės instrumentinio trio iš Vilkaviškio atliekamų kūrinių. Elektrinės gitaros, jonikos ir armonikos trio skambėjo fantastiškai. Skambant romantiškai ir svajingiems romansams grožėjomės kurortinio Mozūrijos miestelio Mikolajkų panorama, svaiginančia Šniardvų ežero ramybe. Dangus tą dieną buvo ypatingai giedras, o plunksiniai debesys danguje formavo įstabius vaizdus. Aplink mus praplaukė dešimtys kitų laivų, katerių ir burlaivių.

Svajingai pasiplaukioję apsilankėme Gižycko mieste. Pasivaikščiojome po kalvą ant Niegocino ežero kranto, kur vietiniai numanomoje kankinio Brunono iš Kverfurto mirties vietoje pastatė kryžių (1009 m.). Taip pat pabuvojome kryžiuočių pilyje, kurioje įsikūręs 4 žvaigždučių viešbutis ir apsilankėme XIX a. gynybiniame objekte, esančiame taip vadinamoje „Gižycko saloje“ – Boyen tvirtovėje. Pasak gido Arūno, Boyen tvirtovė – unikalus architektūros paminklas ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Pakankamai gerai išlikęs, niekada priešo nepaimtas karinis kompleksas yra retas XIX a. vidurio Prūsų karinės architektūros pavyzdys. Tvirtovė stipriai įtakojo aplinkinio regiono vystymąsi nuo pat sprendimo pradėti ją statyti. Tvirtovė pradėjo kilti kaip tik tuo metu, kai smarkios liūtys sunaikino didžiąją dalį vietinių ūkininkų derliaus. Tvirtovės statybos, pagerinta aplinkinių kelių būklė sukūrė daug darbo vietų ir leido vietinei bendruomenei papildyti išsekusius finansinius resursus. Statant tvirtovę suklestėjo ir Giżycko miestas (tuo metu Lötzen, lietuviškai Lėcius). Boyen tvirtovė atliko svarbų vaidmenį abiejuose didžiausiuose XX a. konfliktuose – I-ajame ir II-ajame Pasauliniuose karuose.

Į ekskursiją vyko 75 žmonės, dviem turistiniais autobusais. Laiką praleidome įspūdingai. Pertraukėlių metu visi dalinomės maistu, gaiviaisiais gėrimais ir puikia nuotaika.

Kupini įspūdžių, vakare apie 23:30 valandą grįžome į Kybartus.