Informacinis centras Kybartuose

Kybartų  bendruomenė ir miesto seniūnas,  autobusų stotyje, įruošė patalpą kurioje įsikurs informacinis centras. Kybartai jau tapo patrauklus turistams ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Nemažai žmonių atvyksta į mūsų miestą individualiai. Manome, kad toks informacinis centras padės geriau pažinti mūsų miesto istoriją. Informaciniai bukletai, knygelės yra ne tik Lietuvių, bet ir anglų, lenkų, rusų kalbomis.  Šiame centre bus informacija apie  įstaigas, organizacijas esančias Kybartų seniūnijoje.

                         Bendruomenės pirmininkas                              Vitas Katkevičius

Prezidento Antano Smetonos pėdsakais

19 / 10 / 18

 Įgyvendinant projektą „Tautos šauklių takais“ ir minint Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metus, Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje lankėsi istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė, knygos „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ autorė.

Knygos pristatymas sulaukė ne tik vilkaviškiečių, bet ir pilviškiečių susidomėjimo. Apie tai, kuo A.Smetona įdomus Vilkaviškio kraštui, su kokiu sudėtingu jo gyvenimo ir valdymo laikotarpiu yra susijęs pirmojo Lietuvos prezidento apsilankymas Kybartų miestelyje ir kaip šis faktas padeda skatinti vietinį turizmą išsamiai papasakojo kybartietis Vitas Katkevičius. Be abejo, savo krašto mylėtojas nepraleido progos renginio svečius pakviesti apsilankyti Kybartuose, Kybartų požemiuose, paskatino išsiruošti į ganėtinai ilgą, net keturių valandų trukmės, ekskursiją sekant A.Smetonos pėdsakais per Kybartų miestelį iki pat pasienio.
Mūsų kraštiečių pagarbai, rodomai prezidentui A.Smetonai, pritarė ir knygos apie Smetonų šeimą autorė Ingrida Jakubavičienė. Nors, kaip prisipažino istorikė, iš pradžių ji norėjo gilintis į A.Stulginskio biografiją, tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip. Kuo daugiau domėjosi ir skaitė, tuo labiau jai atsiskleidė tiek paties prezidento, tiek ir jo žmonos asmenybės bei tarpusavio santykių įtaka A.Smetonos karjerai. I.Jakubavičienės nuomone, vargu, ar A.Smetona būtų tiek daug pasiekęs gyvenime ir tiek daug nuveikęs Lietuvos labui jei ne sėkminga santuoka su Sofija Chodakauskaite. Sofija, gimusi bajoriškoje šeimoje, buvo ne tik puikiai išsimokslinusi, bet ir tikra Lietuvos patriotė. Jų požiūriams sutapus, Antanas ir Sofija Smetonos visą savo gyvenimą paskyrė tarnavimui savo šaliai. Daugelis tikriausiai ir nesusimąsto, kad dar iki tampant prezidentu, A.Smetona jau penkiolika metų aktyviai dalyvavo šalies visuomeniniame gyvenime, buvo ne tik septynias kalbas mokėjęs eruditas, tačiau ir puikus diplomatas, išmintingas bei toliaregis politikas.
Ypač nevienareikšmiškai yra vertinami du A.Smetonos valdymo faktai. Visų pirma - tai 1926 m. perversmas, po kurio A.Smetona antrąkart tapo prezidentu. Autorė pabrėžė, kad perversmą inicijavo ne A.Smetona. Todėl nėra teisinga jam priskirti atsakomybę už to meto politinius įvykius Lietuvoje. Antrasis įvykis - tai A.Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos į JAV. I.Jakubavičienė atskleidė, kad iš tiesų tai buvo politiškai teisingas žingsnis, sutrikdęs okupantus ir neleidęs jiems sklandžiai įgyvendinti Lietuvos užėmimo plano. Užsienio šalyje esančio prezidento niekas negalėjo nei pašalinti, nei priversti pasirašyti šaliai nenaudingų teisinių dokumentų. Būdamas JAV Lietuvos prezidentas, drauge su žmona Sofija, iki pat mirties dirbo Lietuvos labui, rūpinosi šalies atstovybių palaikymu.
Renginio dalyviai ne tik sužinojo daug netikėtų faktų iš pirmosios Lietuvos poros gyvenimo, tačiau ir gavo tikrą patriotizmo pamoką. Nostalgišką „smetoniškų“ laikų nuotaiką susitikimo metu sukurti padėjo Vilkaviškio TAU ansamblio „Vakarė“, vadovaujamo D.Mažeikienės, moterų atliekami romansai.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja

Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena.

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas.

Žymi keliautoja ir blogerė „Kūtvėla“, traukiniu į ekskursiją atvykusi iš Vilniaus  rašo.

 Būna, atvykusius  pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad juos sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą ir iš jo. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.
Kybartai susiformavo prie istorinės Prūsijos ir LDK sienos, kuri nesikeitė nuo 1422 m. Kybartų geležinkelio stotis su caro apartamentais buvo labai moderniška ir unikali visoje šalyje, savo grožiu nusileidžianti tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai. Yra žinomi du tuneliai stoties teritorijoje, bet jie dar laukia savo tyrinėtojų. Kybartuose darbavosi mutinės pareigūnai ir kontrabandininkai, miestelyje veikė lošimų namai, per sieną iš Vokietijos plūsdavo naujos buities ir aprangos mados, netgi, sakoma, parduotuvių staktos buvo vokiško dizaino. Įdomiai čia vykdavo žvejyba tais laikais, kai siena buvo tik upelis-iš vienos ir iš kitos pusės sėdėdavo po žveją, ant meškerės kybartietis užsimeta prekę (sviesto, lašinių, dešros) ir meta "masalą" į kitą krantą, ten kitas žvejys nusikabina prekę, prikabina pinigėlį, ir "atmasaluoja" atgal. Kybartų gatvės buvo apšviestos elektra 1900 m.-sakoma, kad po tokia lempa galėjai laikraštį skaityti. Miesto vandentiekis ir kanalizacija Kybartus pasiekė anksčiausiai visoje Užnemunėje. Sakoma, kad XIX-XX a. sandūroje Kybartuose jau nebebuvo medinių namų, šiaudais ar skiedromis dengtų stogų, bet vertinga miestelio architektūra buvo sunaikinta karų metais, kai, įvairių valdžių metais trūkstant statybinių medžiagų, nukentėjusių nuo karo pastatų plytos buvo naudojamos statybai. Sovietiniais metais išlikę senieji pastatai buvo pritaikomi aprūpinti žmones valdiškais butais, todėl vidinės erdvės buvo sunaikintos perdirbant originalų išplanavimą į kuom daugiau kambarėlių. Sakoma, kad tik J. Basanavičiaus g. 38 esantis pastatas išvengė perstatymo ir išlaikė originalius bruožus.

Bendruomenė, kurios pėdsakų pasigedama, buvo žydai. Tokiame mieste, kaip Kybartai, šių verslių žmonių negalėjo nebūti. Jų bendruomenė sparčiai augo atsiradus geležinkeliui ir išaugus užsienio prekybai. Žydai savo lėšomis 1870 m. pasistatė sinagogą, kaimo pakraštyje įsirengė kapinaites, bet ilgą laiką neturėjo savo rabino, čia atvykdavo rabinas iš Virbalio. Prieš pateikiant krovinį muitinei reikėdavo jį tinkamai įforminti, todėl atsirado niša privačioms ekspedicijos kontoroms, tuom užsiėmė žydai. Pasakojama, kad žydas Fiškė Braunas pervesdavo per sieną "gyvąją kontrabandą"- nuo caro rekrūtų duonos bėgančius lietuvius (įdomumo dėlei-caras į rekrūtus imdavo 25 metams). Tie žydai gyventojai, kurie 1940 m. buvo sovietų ištremti į Sibirą, ironijos dėka nepatyrė Holokausto, sunaikinusio Kybartų žydus. Buvusios sinagogos teritorijoje dabar stovi "Maxima".
Ekskursijos vyšnaitė ant torto buvo garsieji Kybartų rūsiai. Jie buvo pastatyti 1863 m. Manoma, kad čia buvo sandėliuojamos geležinkeliu pervežamos prekės.

Mūsų trys su puse valandos apsisuko kaip nebuvusios.

Gera būna vasara sode atsipūsti

Kirminą nukabarot nuo kopūsto

Sode nieks nesėdi čia sudėję rankų

Bet pavydi visos mergos tau tavųjų mangų

Mangai, mangai, sirpsta tavo mangai

Sukasi svajų padangėj

Gal tai magnetai, gal mangai

Tai miražai ar žabangai

Sėdžiu alkanas dabar po tavo langu

Duok mieloji paragaut man savo mangų

Bet tu man tik atsakai: “gana svajoti”

Tu sedėk ramiai ir graužk tą savo agurotį.

Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Geležinkeliams už sugalvotą atrakciją, Sauliui ir Vitui už pažintį su Kybartais, visiems pasienio ir muitinės darbuotojams už mums skirtą laiką. 

Ar esate buvę Kybartuose? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mangaitė-Kybartaitė 

                                                    

                                                            Paruošė Vitas Katkevičius

Gatvės krepšinis Kybartuose

                      
 Penktadienį, rugsėjo mėn. 13 d., Kybartų gimnazijos sporto salėje,  vyko 3x3 gatvės krepšinio turnyras „Sportuok ir būk sveikas“  Kybartų bendruomenės prizams laimėti. Projektas vykdomas penktas metas ir jį dalinai finansuoja Vilkaviškio rajono savivaldybė.

 Oras pasitaikė  ne itin palankus krepšinio žaidimui lauke, todėl  ir žaidžiama buvo sporto salėje. Tarp komandų vyko atkakli kova, geros emocijos liejosi per kraštus, o dalyviai žiūrovams demonstravo akiai patrauklų žaidimą, kadangi prizai išties įspūdingi.

Tris pirmas vietas iškovojusios komandos buvo apdovanotos specialiai turnyrui pagamintais aukso, sidabro ir bronzos medaliais ir nemokama kelione į Kauno „Žalgirio“ areną stebėti Eurolygos varžybas kai žais „Žalgirio“ krepšinio komanda

Turnyre žaidė žaidėjai ne vyresni 19 metų  iš visų Kybartų seniūnijos bendruomenių,.

Turnyrui meistriškai vadovavo Kybartų bendruomenės tarybos narys, atsakingas už sporto renginius bendruomenėje,  Juozas Murinas.  Komandos žaidė po du turus.

Pirmąją vietą ir aukso medalius laimėjo komandos žaidėjai,  pavadinimu „Tūzas“.

Antrąją vietą iškovojo ir sidabro medaliais pasipuošė komanda „Stopkė“.

Trečią vietą  laimėjo  „Virbalis “ komanda. Žaidė komandos iš Matlaukio, Kybartų ir Virbalio. Turnyras vyko labai sklandžiai, vyravo šilta ir draugiška atmosfera.

Turnyro svečius sveikino Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Jis žaidėjams ir įteikė aukso, sidabro bei bronzos medalius.
2019m. lapkričio mėnesį, krepšinio turnyro „Sportuok ir būk sveikas“ Kybartų bendruomenės prizams laimėti nugalėtojai, vyks į Kauno „Žalgirio “ areną stebėti eurolygos  rungtynes kai žais Kauno „Žalgirio“krepšinio komanda.

Žaidėjus ir svečius linksmino šokėjos , kurias ruošia gimnazijos mokytoja, Kybartų bendruomenės tarybos narė Žavinta Galinaitienė.

Šiltojo sezono palydėtuves vainikavęs ralio finišas ir Kybartuose

Šeštadienio vakarą mažąja Lietuvos kultūros sostine tituluojamų Veisiejų miesto parke vykusias šiltojo sezono palydėtuves netikėtomis varsomis praturtino čia finišavęs istorinių automobilių ir motociklų ralis, kurį jau devintą kartą surengė VšĮ „Saugus ratas“.

Papuošė Veisiejų miesto šventę

Aidint vario dūdoms ir susirinkusiųjų plojimams į miesto parką atriedėjo įspūdinga keturių dešimčių antikvarinės technikos kolona, nejučia virtusi visuotinės traukos objektu.

Ralio dalyviai nesistebėjo susirinkusiais į šventę, kurie panoro nusifotografuoti šalia parke išrikiuotų eksponatų, vertų ir rimčiausių muziejų salių, bei iš pirmų lūpų išgirsti, kaip reikia mylėti ir puoselėti šią techniką, kad 40-50 metų senoliai atrodytų lyg vakar nuriedėję nuo surinkimo konvejerių.

Miestelio seniūnas Zenonas Sabaliauskas, pasveikinęs visus renginio dalyvius, palinkėjo jiems tokios pat neblėstančios meilės istorinei technikai ir ryžto rodyti ją žmonėms, dar daug tokių žygių ir, žinoma, sugrįžti į tradicinę Veisiejų žmonių susitikimų vietą.      

Tokį nuoširdų bendravimą šio ralio dalyviai patyrė ne tik čia. Pakili nuotaika lydėjo renginio atidaryme Vilkaviškyje.  Kybartuose ralio dalyvius priėmė Kybartų bendruomenė.  

Lazdijų merės taurė – į Vilnių...

Lazdijų centre vykusios slalomo varžybos merės Ausmos Miškinienės taurei laimėti buvo paskutinės iš 199 kilometrų distancijos, buvusios ralio programoje ir privalomos dalyviams.

Tačiau jos buvo atkaklios ir azartiškos, o svarbiausia – kaip ant delno matomos varžybas stebėjusiems ir, regis, labai suinteresuotiems žiūrovams.

Lenktynes, pasveikinusi miestelėnus ir čia susirinkusius miesto svečius bei visus ralio dalyvius su besibaigiančia itin šilta vasara, stebėjo ir pati merė su šeima. Beje, A. Miškinienė prasitarė ir pati svajojanti įsigyti istorinį automobilį.

Lazdijų merės A. Miškinienės taurė šįkart iškeliavo į šalies sostinę, o ją pati merė įteikė greičiausiai distanciją įveikusiems vilniečiams Edgarui Latiškevičiui ir Pauliui Balčyčiui, kurie vairavo 1986 m pagamintą „Ford Sierra“ automobilį.

... o pagrindinis prizas – į Kauną

Pagrindinį rėmėjų įsteigtą prizą – naujitelaičių „Goodyear“ padangų komplektą – išsivežė bendrosios ralio įskaitos nugalėtojai, kauniečiai Darius ir Vilius Gaidukevičiai, vairavę 1973 m gamybos „Mercedes Benz 280CE“ automobilį ir pranokę visus konkurentus „Oldtimer“ (iki 1980 m. gamybos) ir „Youngtimer“ (iki 1990 m pagaminta originali technika) klasėse.

„Yongtimer“ įskaitos nugalėtoju jau antrus metus paeiliui tapo Vidmantas Kažukauskas, kuriam šiemet talkino žmona Janina. Vilniečiai vairavo 1984 m „Mercedes Benz 240D“.

Antrąja vietą iškovojo irgi šeimyninis duetas - Romas ir Jolanta Jakubauskai iš Alytaus, vairavę metais senesnį nei varžovai „Ford Capri“, o trečiąją – jungtinis vilniečio ir alytiškio Mariaus Rėklaičio ir Lino Žvinakevičiaus ekipažas su „Porsche 944 Turbo“.

Dar atkaklesnė kova virė senesnių – „Oldtimer“ automobilių klasėje, kurioje „Saugaus rato“ rengiamų ralių istorijoje antrąją pergalę iškovojo kauniečiai Erdvilas ir Rima Ališauskai, vairavę šiemet 40-tį „atšventusią“ „Porsche 911“.       

Pirmą kartą Erdvilas tokią pergalę kartu su Gintautu Mauricu šventė prieš dvejus metus Jonavos rajono keliais vykusiame „Jonų ralyje“.

Antrąją vietą kiek netikėtai laimėjo 1977 m gamybos „Volkswagen Transporter“ vairavę kauniečiai Andrius ir Monika Vaitiekūnai, o trečiąją – vilniečiai Julius ir Beata Ūžos su „Porsche 924 Turbo“. 

Klasių nugalėtojai ir prizininkai džiaugėsi ne tik specialiomis, istoriniams automobiliams pritaikytomis Liqui Molly alyvomis, „Intercars“ ir kitais prizais, bet ir puikia renginio atmosfera ir naujais atradimais ir pažintimis.

Pergalės sudedamosios dalys

Taškus būsimai pergalei ralio dalyviai kaupė ne tik tikslaus pravažiavimo, orientavimosi, figūrinio vairavimo ir kitose rungtyse, bet ir demonstruodami guvią orientaciją bei žinias apie pravažiuojamų vietovių istoriją, automobilių detales ar atskirus mazgus. Jei techniką, kaip parodė atskira rungtis, istorinių automobilių ralio dalyviai išmano ne prastai, tai sprendžiant ne visas užduotis buvo lengva.  

Iš tiesų, ar daugelis esame girdėję apie vienintelę išlikusią Europoje, nuo 1424 metų iki šiol nepakitusią valstybės sienos dalį, menančią Livonijos ir vokiečių ordino laikus, Prūsijos kunigaikštystę, ir dar neseniai skyrusią Lietuvą nuo Lenkijos ir tebeskiriančią nuo Rusijos?

O ar daug žinovų gali pasigirti žiniomis kokiu automobiliu į Paežerių dvarą keliaudavo jo  paskutinis valdytojas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis?

Tokių ir panašių klausimų, į kuriuos turėjo atsakyti ralio dalyviai, buvo ne vienas ir ne du.

Patyrę veteranai ir aršūs debiutantai

„Ko gero didžiausias mūsų, organizatorių, o kartu ir visų ralio dalyvių laimėjimas, kad visa keturių dešimčių istorinės technikos kolona, startavusi Vilkaviškyje, nepaisant garbaus jos atstovų amžiaus, pasiekė finišą Veisiejuose, - renginio uždaryme kalbėjo jo organizatorius Valdas Juozas Vilūnas. – Tai rodo rimtą ir labai atsakingą istorinės technikos puoselėtojų požiūrį į pagrindinį savo laisvalaikio užsiėmimą ir pasididžiavimą“.

V.J. Vilūnas pasidžiaugė, kad apie 70 proc. dalyvių sudarė tokių ralių debiutantai, kas leidžia pranašauti renginio gyvybingumą. Dar didesnis naujokų privalumas – siekis nenusileisti renginio veteranams, ką jiems labai sėkmingai pavyko įrodyti.

Džiugina ir besiplečianti dalyvių geografija. Ką tik pasibaigusiame ralyje daugiausia – 12 ekipažų – buvo iš Kauno, 11 – iš Vilniaus, 4 – iš Vilkaviškio ir jį garsinančio, sumanaus organizatoriaus Petro Žilionio vadovaujamo „Senų vežimų klubo“, 3 – iš Alytaus, po vieną iš Marijampolės, Trakų, Kelmės, Šiaulių, Utenos, Elektrėnų, Kėdainių, Prienų ir Žiežmarių.   

Pirmą kartą ralio trasos nebeišsiteko Lietuvoje, o driekėsi ir per Lenkiją, kurios keliais iš 199 km bendro trasos ilgio ralio dalyviai sukorė 113 km, o Lietuvos – 86 km.         

Ralio trasomis riedėjo skirtingų markių ar bent skirtingų modelių istorinė techniką, tad ir žiūrovai, ir varžovai turėjo į ką paganyti akis.

Seniausią, 1956 m. gamybos išskirtinį gražuolį „Desoto Firedome“ vairavo Juozas ir Laima Skauronai, o Jonas Grinevičius ir Tadas Dulskis (abu ekipažai iš „Senų vežimų klubo“) visus stebino „Lincoln Continental“ limuzinu, kurio ratus suko didžiausio ralyje, net 8,2 litro darbo tūrio benzininis variklis.

O argi mažesnio dėmesio vertas Romas Juška su Karoliu Klapatausku, atvykusiu iš Anglijos, kur gyvena kartu su tėvais, sava eiga iš Kelmės atvairavę 1959m. gamybos retą GAZ 93 sunkvežimį, su kuriuo be menkiausių trukdžių jie įveikė visą distanciją ir kurio variklis, specialistų nuomone, veikia geriau, nei ką tik surinktas gamykloje?

Arba kauniečiai Saulius Kirstukas su Danguole Simanauskiene, vieninteliai trasą įveikę su „Jawa 350“ motociklu?

Irmanto GELŪNO nuotraukos

Plaukėme buriniu laivu „Chopin“

Rugpjūčio 17 dieną Kybartų bendruomenės nariai leidosi  į nuostabią vasaros  sezono kelionę po kaimyninę Lenkiją. Reiktų akcentuoti tai, kad vos tik įvažiavome į Lenkiją pastebėjome besikeičiantį kraštovaizdį: lygumos peraugo į kalvas ir kalnelius.  Landšaftą suformavo praslinkę ledynai veikiami gravitacinės jėgos. Nustebino ir tai, kad čia labai daug ežerų ir ežerėlių. Didieji Mozūrijos ežerai – tai buriuotojų rojus. Ežerai yra sujungti kanalais, dėl to susidaro įdomi vandens trasa, tinkanti plaukti baidarėmis. Lenkija gali didžiuotis tuo, jog turi arti 3000 ežerų.

Pirmasis regionas, kurį aplankėme buvo Mozūrija. Mozūrija – tai kraštas, garsus raudonų plytų gotikinėmis pilimis, menančiomis kryžiuočių ordino laikus. Dauguma jų iškilo XIV amžiuje ir kadaise atliko gynybinę ar rezidencinę funkcijas. Mozūrija gali pasigirti daugybe didingų ir gražių pilių. Mūsų kolektyvas aplankė Ryno pilį, kuri nustebino savo didingumu ir mistiška aplinka. Priėjus prie pilies senovinės medinės durys atsiverė pačios, dar nespėjus prisiliesti prie rankenos....

Ryn pilis – tai kryžiuočių pilis, antra pagal dydį Lenkijoje po Malborko pilies. Pilyje šiuo metu įrengtas prabangus viešbutis, taip pat vyksta ir įvairios edukacinės programos, kurių metu turistus pasitinka kryžiuočiu apdaru apsivilkęs gidas ir visus vedžioja paslaptingais pilies koridoriais, kuriuose išliko daugybė eksponatų: šarvų, ginklų amunicija, kardai, mediniai baldai, senovinės svarstyklės ir t.t.

Taip pat atvykome į bohemiškąjį Ryno miestą, išsidėsčiusį vaizdingose kalvotose Mozūrijos ežeryno apylinkėse tarp dviejų ežerų, kurie sujungti kryžiuočių iškastu požeminiu kanalu. Miestas garsėja pilimi, statyta kryžiuočių XIV amžiuje. Pilyje veikia 4 žvaigždučių viešbutis ir Mozūrijos kongresų ir poilsio centras. Pilyje yra 1000 kv m. didinga konferencinė salė, kurioje kasmet vyksta įvairios konferencijos, renginiai ir iškilių svečių priėmimai. 

Apsilankę Ryno pilyje užsukome į Bojeno tvirtovę.  Gižicko mieste esančioje XIX a. tvirtovėje apžiūrėjome bunkerius, kareivines, ginklų sandėlius ir kitus statinius, kuriuos juosia stora gynybinė siena. Tvirtovė užima apie 100 ha plotą. Tvirtovės patalpose apžiūrėjome pagal senus istorinius faktus buvo atkurtos arklidės ir ........ Šiuo metu antro aukšto patalpoje vyksta Dorotos  Nowosad fotografijos paroda, kurioje atsikleidžiama, koks yra svarbus žmogaus ir gamtos santykis. Apsilankėme ir gretimame pastate, kur buvo eksponuojama senovinė patranka.

Pati šauniausia ir įsimintiniausia ekskursijos dalis buvo plaukimas nauju/prabangiu ir  ilgiausiu mediniu buriniu laivu Lenkijoje „Chopin“. Reikėtų paminėti ir tai,  kad šis burlaivis  plaukia tik vieną kartą metuose – vasarą. Plaukdami klausėmės instrumentinio trio iš Vilkaviškio atliekamų kūrinių. Elektrinės gitaros, jonikos ir armonikos trio skambėjo fantastiškai.  Skambant romantiškai ir svajingiems romansams grožėjomės kurortinio Mozūrijos miestelio Mikolajkų panorama,  svaiginančia Šniardvų ežero ramybe. Dangus tą dieną buvo ypatingai giedras, o plunksiniai debesys danguje formavo įstabius vaizdus. Aplink mus praplaukė dešimtys kitų laivų, katerių ir burlaivių.

 Svajingai pasiplaukioję apsilankėme Gižycko mieste. Pasivaikščiojome  po kalvą ant Niegocino ežero kranto, kur vietiniai numanomoje kankinio Brunono iš Kverfurto mirties vietoje pastatė kryžių (1009 m.).  Taip pat pabuvojome kryžiuočių pilyje, kurioje įsikūręs 4 žvaigždučių viešbutis ir apsilankėme XIX a. gynybiniame objekte, esančiame taip vadinamoje „Gižycko saloje“ – Boyen tvirtovėje.  Pasak gido Arūno, Boyen tvirtovė – unikalus architektūros paminklas ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Pakankamai gerai išlikęs, niekada priešo nepaimtas karinis kompleksas yra retas XIX a. vidurio Prūsų karinės architektūros pavyzdys. Tvirtovė stipriai įtakojo aplinkinio regiono vystymąsi nuo pat sprendimo pradėti ją statyti. Tvirtovė pradėjo kilti kaip tik tuo metu, kai smarkios liūtys sunaikino didžiąją dalį vietinių ūkininkų derliaus. Tvirtovės statybos, pagerinta aplinkinių kelių būklė sukūrė daug darbo vietų ir leido vietinei bendruomenei papildyti išsekusius finansinius resursus. Statant tvirtovę suklestėjo ir Giżycko miestas (tuo metu Lötzen, lietuviškai Lėcius). Boyen tvirtovė atliko svarbų vaidmenį abiejuose didžiausiuose XX a. konfliktuose – I-ajame ir II-ajame Pasauliniuose karuose.

Į ekskursiją vyko 75 žmonės, dviem turistiniais autobusais. Laiką praleidome įspūdingai. Pertraukėlių metu visi dalinomės maistu, gaiviaisiais gėrimais ir puikia nuotaika.

Kupini įspūdžių, vakare apie 23:30 valandą  grįžome į Kybartus.

BENDRUOMENĖS VISUOTINIO NARIŲ SUSIRINKIMO PROTOKOLO IŠRAŠAS

                                                                                                                                             IŠRAŠAS

KYBARTŲ BENDRUOMENĖ

į. k. 300038235, J. Basanavičiaus g. 82, Kybartai, Vilkaviškio r. sav.

KYBARTŲ BENDRUOMENĖS VISUOTINIO NARIŲ SUSIRINKIMO PROTOKOLAS

2019m. birželio mėn. 14d.

Kybartai , Vilkaviškio r. sav.

2019 m. birželio 14 d. Kybartų bendruomenėje  (toliau – Bendruomenė) yra 90 nariai. Susirinkime dalyvauja 46  bendruomenės nariai.

Vadovaujantis Bendruomenės įstatų 4 dalies 4.8. punktu, Bendruomenės nariai apie šaukiamą susirinkimą buvo informuoti pranešant apie susirinkimą Vilkaviškio laikraštyje „Santaka“ 2019 m. birželio 4 d.

Susirinkimo pirmininko ir sekretoriaus rinkimai. Vienbalsiai nutarta susirinkimo pirmininku išrinkti Petrą Volungevičių, sekretore – Anelę Barkauskienę.        

Darbotvarkė:

1.      Dėl 2018 m. veiklos ataskaitos tvirtinimo;

2.      Dėl 2018 metų bendruomenės finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimo;

3.      Bendruomenės pirmininko rinkimai;

4.      Bendruomenės tarybos narių rinkimai;

5.      Einamieji klausimai;

       SVARSTYTA: 3. Bendruomenės pirmininko rinkimai.

Pranešėjas: Susirinkimo pirmininkas Petras Volungevičius

Pranešėjas Petras Volungevičius informavo, kad vadovaujantis Bendruomenės įstatais visuotinio narių susirinkimo kompetencijoje yra rinkti bendruomenės pirmininką 3 (trijų) metų kadencijos laikotarpiui. Pasiūlyti 2 (du) kandidatai: Vitas Katkevičius ir Žavintą Galinaitienę. Kandidatė Žavinta Galinaitienė nesutiko kandidatuoti į Kybartų bendruomenės pirmininko pareigas, todėl susirinkimo pirmininkas pasiūlė balsuoti už Vito Katkevičiaus kandidatūrą.

 NUSPRĘSTA: Išrinkti Vitą Katkevičių Kybartų bendruomenės pirmininku 3 metų kadencijos laikotarpiui.

 Už Vito Katkevičiaus kandidatūrą BALSUOJA:    „už“ – 45 „prieš“ – 1; „susilaikė“ – 0.

   SVARSTYTA:  4. Dėl bendruomenės tarybos narių rinkimų.

   Pranešėjas: Susirinkimo pirmininkas Petras Volungevičius

   Pranešėjas Petras Volungevičius informavo, kad vadovaujantis Bendruomenės įstatų 4 dalies 4.2.4 papunkčiu ir 4.11 punktu, visuotinio narių susirinkimo kompetencijoje yra nustatyti Bendruomenės tarybos narių skaičių, rinkti tarybos narius 3 (trijų) metų laikotarpiui.

NUSPRĘSTA: Bendruomenės tarybą rinkti iš 7 (septynių) asmenų 3 (trijų) metams. Į tarybą išrinkti:  Vitą Katkevičių, Žavintą Galinaitienę, Juozą Muriną, Vitalių Šidiškį, Anelę Barkauskienę, Birutę Adomaitienę, Vitą Brovką.

         BALSUOJA: „už“ – 42, „prieš“ – 4,  „susilaikė“ – 0.

           

            Susirinkimo pirmininkas         Petras Volungevičius               (Parašas)

            Susirinkimo sekretorė             Anelė Barkauskienė                 (Parašas)

  

Keliavome į Nidą

Ankstyvą gegužės mėn. 18 dienos rytą autobusu, išvykome  iš Kybartų per Šakius, Jurbarką, Skaudvilę, Kryžkalnį į Klaipėdą. Trumpam sustojome aukščiausioje autostrados vietoje. Klaipėdoje pirmiausia aplankėme karinių jūros pajėgų laivus „Sūduvis“, „Kuršis“  ir kt. Susitikimo metu susipažinome su laivų kapitonais, laivuose esančia įranga, laivų paskirtimi, laivų įgulomis jų pasiekimais ir  gyvenimo sąlygomis laivuose. Įspūdis neišdildomas. Bendruomenės nariai ir jūrininkai noriai „įsiamžino“ nuotraukose. 

Po ekskursijos laivuose keltu persikėlę į Smiltynę, pradėjome pažintį su Kuršių Nerija. Tai unikali šalies vieta, pusiasalis įtrauktas į UNESCO Pasaulio gamtos paveldo sąrašą kaip vienas gražiausių ir unikaliausių Europos kraštovaizdžių. Pirmiausiai stabtelėjome Juodkrantėje, kuri užburia puikiai sutvarkyta ir išpuošta Kuršmarių krantine, atstatytomis stilingomis senosiomis vilomis, žvejų namais. Kopėme į Raganų kalną - pasaulį, kuriame gyvena raganos, velniai, lietuviškos mistinės būtybės bei Neringos krašto legendų herojai.

Toliau aplankėme juodųjų garnių ir kormoranų kolonijas. Pušyse ir eglėse įsikūrusios paukščių kolonijos yra didžiausios ir seniausios Lietuvoje, žinomos dar nuo XIX amžiaus.

Taip pat aplankėme Pilkąsias arba Mirusias kopas Naglių rezervate. Ilgiausios Lietuvos kopos taip vadinamos dėl vyraujančios augalijos spalvos. Kopos, besidriekiančios tarp Pervalkos ir Juodkrantės, saugo vieną liūdniausių Kuršių nerijos kaimų istorijų. Stulbinantis kopų peizažas yra vienas įspūdingiausių visos šalies kraštovaizdžio elementų, niekada nepaliekantis abejingų.

Atvykę į Nidą pažintį  pradėjome nuo Parnidžio kopos. Ant kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė. Tai viena populiariausių lankytinų vietų Nidos apylinkėse. 1995m. čia pastatytas saulės laikrodis. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai - Kuršių nerija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus. Ramiai keliaudami nuo Parnidžio kopos grožėdamiesi Kuršių marių ramumu, nubudusia augalija, specifine Nidos architektūra pasiekėme miestelio centrą. Aplankėme populiariosios muzikos Žvaigždžių šlovės taką atidarytą 1997 m., siekiant įamžinti garsų Lietuvoje muzikos festivalį „Benai, plaukiam į Nidą!“ ir aišku patį Vytautą Kernagį jaukiai įsikūrusį bardų skverelyje prie pat marių.

Pakvėpavę gaiviu pajūrio oru ir pabraidžioję jūroje (nors ir lyjant) bei pasigrožėję išskirtiniais vaizdais, keliavome namo. Visi sutarėme, kad Lietuvos gamta, o ypač Kuršių Nerija yra išskirtinio grožio. Kelionė į Kuršių neriją ne trumpa, nuvažiavome autobusu 600 km.  Nors ir pavargę, bet pilni įspūdžių vėlyvą vakarą grįžome į namus.