Kybartai turi daug perliukų



Kybartai turi daug perliukų,“ – sakė Kybartuose spalio 8 dieną kartu su gausiu būriu pedagogų besisvečiavusi Kauno pedagogų kvalifikacinio centro lektorė, I kategorijos gidė Sigutė Grigaliūnienė.
Lyjant lietui, nemažas būrys pedagogų iš Kauno vaikštinėjo po mažą, tačiau labai dažnai istorijoje minimą miestą – Kybartus.
Kelionė prasidėjo ilgiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu virš geležinkelio bėgių linijų, nuo kurio matosi ne tik dalis Kybartų miestelio, bet ir trupinėlis kaimyninės Kaliningrado srities. Svečiai buvo sužavėti geležinkelio stoties istorijos – pastatyta 1870 metais, tai buvo aukščiausios klasės imperinė stotis, savo dydžiu vakarų Rusijoje nusileidusi tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai. Dabar šios stoties išlikusi tik labai maža dalis ir tik kelios detalės primena didingąją istoriją.
Kita turistų traukos vieta Kybartuose – požemiai, esantys po geležinkelio stoties Maisto ir veterinarijos posto pastatu, pastatyti 1870 ir išlikę iki šių dienų. Manoma, kad šie rūsiai buvo įrengti gabenamų geležinkeliu maisto produktų šaldymui ir saugojimui. Tik 2002 metais remontuojant pastatą požemiai buvo pastebėti ir atkasti. Daugiau nei 100 metrų ilgio įspūdingi rūsiai ilgą laiką buvo apsemti vandens ir tik pašalinus vandenį, jie tapo prienami lankytojams. Manoma, kad požemių pabaigoje yra tuneliai, vedantys iki geležinkelio stoties ar net iki kitų objektų, tačiau jie dar neatkasti.
Kybartų svečiams, kaip ir kitiems, čia atvykstantiems ir besidomintiems istorija, parodytos ir kitos svarbios istorinės vietos: muitinė, bažnyčios, kurių Kybartai turi net keturias, Isako Levitano paminklinis biustas, kiti paminklai. Taip pat per atstumą nurodyta vieta, per kurią iš Kybartų, perėjęs per upelį, į Vokietiją pabėgo prezidentas Antanas Smetona.
Žvelgiant į Kybartus turisto akimis, čia tikrai yra ką pamatyti – miestas turtingas istorinių perlų, yra kuo pasigrožėti ir apie ką kalbėti.
Tačiau ne viskas taip gražu, kaip galėtų būti: kaip ir minėjome, kai kurios vietos nurodytos tik per atstumą, nes jos apaugę žolėmis ir brūzgynais, o svečiai, atvykstantys į pažintinę ekskursiją, nesusiruošia „amunicijos“ tiek, kiek vykdami į „Misiją Sibiras“. Panašiai ir su požemiais, kuriuose ant raudonų plytų grindinio telkšo slidaus dumblo balos, matomos tik silpno apšvietimo  šviesai atsispindint jose. „Istorinio purvo reikia parsinešti ir namo,“ – kalbėjo viena pedagogė, išbridusi iš dumblino rūsio, bandydama nusiplauti batus baloje. Galbūt net ir pavojinga, tačiau smalsuolių tai nestabdo, jie džiaugiasi, nors ir neypatingomis sąlygomis galėję aplankyti tokią įspūdingą vietą tokiame mažame, kai kurių net merdinčiu laikomame, miestelyje.
Visa Užnemunės teritorija pedagogams paliko nemažą įspūdį, taip pat ir Kybartai, kuriuose, kaip sako pedagogės, tikrai yra ką pamatyti. „Berlyno, Paryžiaus  pastatai, bažnyčia, kurioje dirbo Sigitas Tamkevičius, Isako Levitano bei kiti paminklai, tarp kurių ir paminklas knygnešiams, geležinkelio stotis, ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio bėgių linijų, vienintelė gatvė Lietuvoje, pavadinta Č. Darvino vardu,  cerkvė, vieta, per kurią 1939 metais iš Lietuvos  pabėgo  Lietuvos prezidentas  A. Smetona… Be to, mes dabar esame Rusijos imperijos paskutiniame miestelyje. Besiruošiant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, tokių edukacinių programų dėka sužinome ir pamatome vis daugiau ir daugiau…“ – kalbėjo pedagogai ir dėkojo Kybartų bendruomenės pirmininkui Vitui Katkevičiui, suteikusiam galimybę pamatyti Kybartus turisto akimis.
Džiugu, kad yra besidominčių mūsų kraštu ir jo istorija, bet pats Kybartų bendruomenės pirmininkas pastebi, kad visa tai, ką sužino ir pamato svečiai, retas kybartietis yra girdėjęs: „Tiesiog jie nesidomi, jiems neįdomu.“
Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus iniciatyva Kybartuose priimamos ekskursijos, svečiams parodomos istorinės vietos, jis pats apie miesto istoriją papasakoja ir parodo vietos įžymybes. V. Katkevičius – ne tik Kybartų bendruomenės pirmininkas, bet ir miesto ekskursijų gidas.  Pirmininkas džiaugiasi, galėdamas priimti  Kybartų miesto svečius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių.

Vien tik šiais metais Kybartus aplankė 12 didesnių ar mažesnių ekskursijų. Pirmininko teigimu, norėdami, kad Kybartai ir ateityje būtų ekskursantų lankomi,  privalome sutvarkyti  įėjimą į požemius, apšvietimą, išvalyti jį nuo šiukšlių ir dumblo, užsandarinti langus ir kt. Tam reikalingos ne tik lėšos, bet ir Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimas, kadangi  pastatas, kuriame yra požemiai, priklauso šiai tarnybai.  Tačiau iki šiol su Maisto ir veterinarijos tarnyba dėl remonto atlikimo požemiuose dar nepavyko susitarti.











Nuotraukos ir tekstas Kybartų bendruomenės narės Lauros Čižauskienės

Dovanota ekskursija po Kybartus

Šeštadienį Kybartų bendruomenė kvietė kybartiečius ir miesto svečius į nemokamą ekskursiją „Pėsčiomis po istori...