SENŲJŲ KYBARTŲ KAPINIŲ ISTORIJA

Tai ilgamečio Kybartų istorijos tyrinėtojo, gimusio šiame mieste, vėliau gyvenusio Kaune, Vytauto MICKEVIČIAUS rašinys. Jį autoriaus užbaigė prieš išeidamas į Amžinybę.

Besidomėdamas Kybartų istorija, dažnai susidurdavau su duomenų trūkumu, tekdavo kurti įvairias hipotezes ir tikrinti, kaip jos atitinka tikrovę. Kartais pavykdavo, o kartais ir ne, tekdavo ilgai laukti, kol aptikdavau naujų duomenų, patvirtinančių, koreguojančių ar net visiškai paneigiančių pradinę versiją.
Senųjų Kybartų kapinaičių vietos paieška irgi truko ilgai, gal penkerius metus, o galutinį tašką padedu tik dabar.
Kybartai dokumentuose pirmą kartą paminėti 1561 metais, nors kaimas įkurtas anksčiau – gal net daugiau kaip pusšimčiu metų. Karalius Zigmantas III Vaza Kybartų kaimą 1598–1609 m. užrašė Virbalio bažnyčiai: pagal J. Totoraitį, buvo užrašyti 4 ar 6 ūkininkai, ir tada visas kaimas priklausė bažnyčiai, bet gerokai anksčiau sudarytame 1561 metų Jurbarko ir Virbalio inventoriuje Kybartų kaime surašyta net 20 ūkių. Taigi bažnyčiai galėjo priklausyti tik pusė Kybartų kaimo. Mums svarbiau daug vėlesnis faktas: pasirodo, 1696 metų Virbalio bažnyčios vizitacijos akte rašoma, jog Virbalio klebonas savo lėšomis Kybartų kaimo kapinaitėse pastatė koplyčią, o joje – šv. Jurgio Kentėtojo altorių, kad žmonėms būtų patogiau šv. Mišių klausyti. Štai čia ir užsimezgė intriga: o kurgi tos kapinaitės buvo, kokioje vietoje? Kas ten dabar?
Senasis Kybartų kaimas buvo išsidėstęs tarp Lieponos ir Širvintos upių, o šimtmečiu vėlesniuose žemėlapiuose matyti, kad pagrindiniai kaimo trobesiai stovi susiglaudę prie dabartinio Kybartų – Kudirkos Naumiesčio kelio.
Ūkiai turėjo po vieną, rečiau – du valakus žemės, todėl laukai siaurais liežuviais tęsėsi į rytus ir vakarus nuo trobesių. Štai čia, kaimo valdose, ir reikėjo ieškoti kapinaičių pėdsakų.
Paieškos plotas nedidelis – maždaug tarp geležinkelio ir Širvintos. Vienintelės dar išlikusios kapinaitės yra tuoj pat už Kybartų miesto ribos, prie kelio į Bajorus. Tai vokiečių evangelikų liuteronų kapinės, o kitoje kelio į Bajorus pusėje – metodistų. Išlikę ir koplytėlės (žinoma, tai daug daug vėlesnis statinys) griuvėsiai. Tik beveik neįtikėtina, kad evangelikai „užkariautų“ kitos konfesijos atstovų kapines, – vietos juk pakako visiems. Dar mažesnė tikimybė, kad senųjų kapinaičių vieta būtų buvusi žydų kapinių vietoje... Taigi, paieškos pakibo ore...
Kaip dažnai atsitinka, pirmasis atsakymas atėjo ieškant visai kitų dalykų.
Apie 1935 metus Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija, norėdama sudaryti „Lietuvos žemės vardyną“, kitaip sakant, surinkti Lietuvos vietovardžius, paruošė tam skirtą anketą. Ji buvo išsiuntinėta pradinių mokyklų mokytojams ir girininkams. Per kelerius metus gauta daugybė užpildytų anketų ne tik apie įprastas mums vietoves, bet ir apie vietas, kuriose, esą, buvę stebuklų, vaidenosi, rasta senovinių iškasenų ar žmonių kaulų. Tarp aprašytųjų objektų buvo, žinoma, ir Didysis Vištyčio akmuo, ir Virbalio piliakalnis, ir keletas kitų žinomų mūsų krašto įžymybių. Užšokant įvykiams už akių, reikia pasakyti, kad visus žymesnius ir Valstybės archeologijos komisijos atrinktus objektus buvo nuspręsta saugoti, nurodymai apie tai išsiuntinėti į visas policijos nuovadas. Šios turėjusios iš savininkų, kurių žemėse saugotinas objektas buvęs, gauti pasižadėjimus saugoti jo žemėje esančias vertybes.
Mane labai sudomino mokytojo Juozo Matulaičio pateiktas Pieskyno smėlio kopų aprašymas, darytas 1935 m. rugsėjo mėnesį. Tai esanti „dauba, paviršius lekiančių smilčių, 70 margų ploto, tarp Kybarčiukų ir vieškelio Kybartai–Naumiestis, iškasta statant geležinkelį Kybartai–Kaunas“.
Nedaug kas iš kybartiečių dabar žino tos daubos atsiradimo istoriją. Pieskynas atsirado apie 1860 metus, kasant smėlį geležinkelio reikmėms, kitaip sakant, Pieskynas – viso labo tik senas smėlio karjeras. Rusijos geležinkelis turėjo būti sujungtas su jau nutiestu iki Eitkūnų Prūsijos geležinkeliu, aišku, čia ir ne kitur – pasienyje ties Eitkūnais. Būtinai pasienyje, mat čia keitėsi geležinkelio vėžės plotis, ir geležinkeliu vežamos prekės (kai kuriais duomenimis – apie dešimtadalį ar net daugiau viso Rusijos imperijos eksporto) privalėjo būti perkraunamos iš platesnės vėžės rusiškų vagonų į siauresnės vėžės vokiškuosius. Visi traukinių keleiviai taip pat turėjo persėsti į kitoje geležinkelio stoties pusėje laukiantį tokį pat, tik siauresnės vėžės, prūsišką traukinį. Perėjimas į kitą pusę buvo įmanomas tik einant per muitinės patikros salę. Žinoma, Rusijos imperatoriui arba Prūsijos kaizeriui tokių žeminančių procedūrų netekdavo patirti, jiems pagal jų aukštojo rango reikalavimus buvo įrengti specialūs apartamentai.
Ir štai, norint nutiesti rusiškąjį geležinkelį taip, kad jis pataikytų tiesiai į anapus Lieponos esantį vokiškąjį, geležinkelis turėjo eiti per Širvintos ir Ėglupio pelkėtas žemumas, per pietinę Kybartų kaimo pusę, iki kurios vėl reikėjo įveikti pelkes. O įveikti tebuvo galima vieninteliu būdu – užpilant viską smėliu. Smėlio reikėjo daug, nes teritorija – visa rytinė geležinkelio stoties dalis su plačiai išsikerojusiais bėgiais ir platus, daugiau kaip 3 km ilgio pylimas, nusidriekęs net už Širvintos tilto (dar iki šiol vadinamo „Geležiniu tiltu“) prasidedančio pakilimo.
Smėlio karjeras buvo įrengtas aukštokoje kalvoje, kairiajame Širvintos krante. Apie iškasto smėlio kiekį galima spręsti ir iš to, kad vežti smėliui dabartinės Kudirkos Naumiesčio gatvės pakraščiu buvo nutiestas siaurasis geležinkelis (atkreipkite dėmesį – plačiojo dar nebuvo, jam dar tik pilamas pylimas). Apie tai liudija ir Pirmojo pasaulinio karo žemėlapyje išlikęs „siauruko“ pažymėjimas.
Taigi žinodami Pieskyno atsiradimo istoriją, drąsiai galime grįžti ir prie kapinaičių istorijos. Pasirodo, didžiulės, maždaug 6 metrų gylio karjero daubos viduryje, kiek arčiau rytinio jos krašto, geležinkelio tiesėjai paliko nemažą nepaliestą plotą, kuriame šiek tiek vėliau žmonės ir vėjas sukūrė Kuršių Nerijos peizažą – vėjo pustomas nepaprastai švaraus smėlio kopas su kriauklelėmis, kokias randame tik Palangos pliaže. Vasaromis tai būdavo mūsų vaikystės „pliažas“ (Širvintos maudyklės – už kelių šimtų metrų), žiemą – slidinėjimo kalniukai net su savos gamybos „tramplinais“. Tiesa, vėjas vis išpustydavo lengvučių išdžiūvusių kaulelių, dažniausia – smulkių. Bet tada nežinojome, kodėl tos smėlio kalvos karjero dugne išliko nepaliestos. Manėme, gal dėl grožio... Mintis apie kokias nors kapines nė į galvą neateidavo.
Pirmąjį atsakymą ir aptikau mokytojo J. Matulaičio Valstybės archeologijos komisijai užpildytoje anketoje: „Pieskynėje yra kapinės, kuriose palaidota prancūzai. <...> Pieskynėje iškasama ginklų ir kaulų.“ O Valstybės archeologijos komisijos 1935 m. sudarytame aprašyme yra ir daugiau žinių. Iš jo paaiškėja, kad dar prieš 70 metų ten buvo laidojami numirėliai, o prieš 40 metų netgi stovėjęs medinis kryžius. Patvirtinama, kad 1812 metais ten laidoti prancūzai ir kad kapinės vadinamos „francūzkapiais“. Jos apleistos, neprižiūrimos, pakraščiai nukasti imant smėlį. Žemė, kurioje buvo kapinaitės, priklausė Kybartų kaimo ūkininkui Jonui Čižauskui. Tolesnės peripetijos mažiau svarbios, bet ne mažiau įdomios: pasirodo, ūkininkas Čižauskas ir jo kaimynai atsisakė saugoti jo žemėje esančias kapinaites (daugiau tokių atsisakymų neteko girdėti!) – apie tai savo „Pasiteisinime“ rašo vyresnysis policininkas (parašas neįskaitomas). Tiesa, kiek ankstesniame dokumente toks pasižadėjimas, dalyvaujant to paties kaimo ūkininkui Jonui Orentui, yra... Kaip ten buvo iš tikrųjų, galima sužinoti tik skaitant dokumentų originalus, nes gautose kopijose trūksta lapų...
Tai vis dėlto kokios ten kapinaitės? Prancūzų karių ar senosios Kybartų kaimo katalikų kapinės? Kad ten buvo palaidoti katalikai prancūzai, net labai tikėtina: kariai traukėsi, bėgo, sušaldavo, mirdavo, tad visai logiška, jog jie būdavo laidojami ne šiaip kur, o savo tikėjimo pašventintoje vietoje – tai tik patvirtina pirminę hipotezę.
Tuo metu jau buvau įsitikinęs, kad senųjų kapinaičių vieta turėjusi būti Pieskyne, bet giliai vis dar sukirbėdavo mintis: o gal klystu? Paskutines abejones išsklaidė visai neseniai iš www.maps4u.lt gauto žemėlapio, saugomo Berlyno miesto bibliotekos Prūsijos kultūros paveldo skyriaus archyvuose, fragmentas. Didelės kalvos tarp Kybartų kaimo, Širvintos ir Ėglupio centre – kapinių ženklas, kryželis! O žemėlapis braižytas dar prieš Napoleono žygius, tarp 1795 ir 1803 metų, vadinasi, tikrai šios kapinaitės egzistavo ir prieš laidojant ten prancūzų karius! Nors daugiau įrodymų ir nereikia, bet tarp Valstybės archeologijos komisijos dokumentų dar pavyko rasti ir tai, kad „šios kapinės atsirado XVIII šimtm.“ ir kad „šios kapinės vietos žmonių vadinamos Kybartų kaimo kapinėmis“.
Valio, mįslė įminta, atsakyta į visus klausimus, o istorija jau baigta? Vis dėlto ne... Vėl pertraukdamas pasakojimą norėčiau įterpti tai, kad, deja, neturiu nė vienos Pieskyno ir jo kopų su vėjo pustomomis smiltimis nuotraukos, todėl negaliu parodyti, ką mes turėjome ir ką praradome... Man tik belieka viltis: gal kas kada tokią aptiks ir sušelps...
Parašiau – „praradome“. Bet kaip? Juk net gūdžiausiu sovietmečiu, remontuojant kelius ir tiesiant naujus, tos smėlio kopos būdavo neliečiamos. Neturiu dokumentų, tačiau kybartiečiai pasakoja, kad smėliukas kartu su kauleliais, pasitelkus rusų kareivius, buvo išsivežtas į Eitkūnų (Černyševskojės) karinį dalinį statant raketų starto aikšteles ir pylimus aplink jas... Tai, ką vieni rusai išsaugojo, kiti sunaikino... Didelė kaltės dalis tenka ir tuometinei rajono valdžiai už „minkštą stuburą“, nes Kybartų valdžia tais laikais neturėjo jokios galios – leisti ar neleisti. Be abejo, istorinė atmintis sovietmečiu jau buvo gerokai „apgenėta“, o miestiečiai – gal dėl savo nežinojimo, o greičiausiai iš pasyvumo ir nuolankumo bet kokiai valdžiai – nepasipriešino...
Man savo atradimo istoriją belieka užbaigti, bet koks gi pasakojimas be epilogo? O epilogas būtų toks: beveik baigiant užlaidoti dabartinių Kybartų katalikų kapinių plotą, naujųjų kapinių vieta pasirinkta ant tos pačios Širvintos kalvos, kiek piečiau nuo Pieskyno karjero daubos, maždaug už 200 metrų nuo senųjų Kybartų kaimo kapinaičių vietos... Na, ar ne dyvai, kad dabartiniai Kybartų gyventojai mąsto ir renkasi lygiai taip pat, kaip pasirinko senieji kybartiečiai prieš pusę tūkstantmečio? O gal teisingą sprendimą bus pakuždėjusios protėvių vėlės?


Vytautas MICKEVIČIUS
2011 m. sausio 18 d.