Kybartų seniūnijos bendruomenės žemdirbių šventėje

Vilkaviškio rajono žemdirbiai kaip niekad gausų derlių pasitiko tradicine švente – kurioje netrūko nei vaišių, nei linksmybių, nei svečių.
Vilkaviškio rajono seniūnijos vėl kvietė į rudens gėrybėmis gausiai apkaišytus ir išradingų, darbščių rankų išpuoštus savo kiemelius: čia dygo moliniai grybai, ant stalų gulė savaitėmis pinti rugių varpų vainikai, iš už šakalinių tvorų kyšojo „žmonėmis“ virtę besišypsantys moliūgų „veidai“.
Gyrėsi tuo, ką turi geriausio.
Kaip visada, kiekvienas kiemelis stengėsi pasigirti tuo, kuo garsėja ir seniūnija. Kybartų seniūnija demonstravo kaip „garvežyje“ galima kepti šašlykus, savo mėsos gaminiais prekiavo UAB „Damsa“ ir kt.
Šventės metu lankytojus viliojo amatininkų ir ūkininkų gėrybės.
Stambiais ūkininkais garsėjanti Kybartų seniūnija atritino visą vežimą rudens gėrybių ir ne tik... akį veriančius gaminius iš medžio demonstravo Kybartų bendruomenės nariai Kajetonas Eismantas ir Algimantas Kučinskas.

Šventės organizatorius – Vilkaviškio rajono savivaldybė.

 Šventės akimirkos kairėje šio puslapio pusėje.

Į Kybartus – tėvų ir vaikystės takais


Visą praeitą savaitgalį Kybartus ir jų apylinkes lankė trejetas užsieniečių: žurnalistas iš Vašingtono Samuelis Rachlinas, Danijoje gyvenantis jo brolis, kažkada įvairiems leidiniams straipsnius rašęs chemikas Šneuras ir šio sūnus Michaelis, taip pat dirbantis žurnalistinį darbą.
Tėvų atminimas
Užsieniečius Kybartuose priėmė miesto bendruomenė. Po apylinkes ir kitas su Rachlinų tėvais bei protėviais susijusias vietas svečius vežiojo kybartietis Vitas Katkevičius. Žydų kilmės danai liko sužavėti mūsų kraštu, sutvarkytais jų senelių kapais ir kitomis atmintinomis vietomis.
Užsieniečiams jų palydovas V. Katkevičius parodė ir vietą šalia geležinkelio, kur kažkada gyveno jų tėvai Rachelė ir Izraelis, kur gimė pirmasis sūnus Šneuras ir dukra Garieta.
Komunistai... išgelbėjo gyvybę
Šiuo metu Kopenhagoje gyvenantis Šneuras prisimena savo šeimos gyvenimo istoriją: pirmuosius vaikystės metus šiame pasienio miestelyje, tremtį, praradimus ir išgyvenimus. Jis lyg juokais visada sako, kad jo ir tėvų gyvybę nuo nacių išgelbėjo atėję... komunistai. Kad ir kaip tai nuskambėtų keistai, tačiau šiuose žodžiuose yra dalis tiesos. Š. Rachlinas, dar nesulaukęs penkerių metų, kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą su pirmąja banga 1940-aisiais.
Nuo seno Rachlinų šeima vertėsi arklių prekyba: iš Lietuvos ir Rusijos į Daniją šios šalies žemės ūkiui eksportavo nedidelius arkliukus. Kybartuose gyvenęs Izraelis buvo jau trečios kartos atstovas, besiverčiantis arklių verslu. Tai buvo puiki priežastis okupantams paskelbti nuosprendį ir ištremti visą šeimą. Keletą metų blaškyti iš vienos vietos į kitą Rachlinai pasiekė galutinį tremties tašką – Tiksi gyvenvietę prie Laptevų jūros.
Svarbu – išsilavinimas
Nepaisant sunkių tremties sąlygų, šioje šeimoje nebuvo pamirštas mokslas. Šneuras su broliu ir seserimi ne tik baigė mokyklą, bet tęsė mokslus ir universitetuose. Prasidėjus „atšilimo“ laikotarpiui 1955 m., Rachlinų šeimai pavyko išvykti į Daniją. Mat motina Rachelė, ištekėjusi už kybartiečio Izraelio, buvo šios šalies pilietė. Moteris parašė laišką Danijos ambasadai, prašydama gelbėti jos šeimą. Laišką į užsienį padėjo pristatyti geri žmonės, kurių Rachlinai savo tremtyje sutiko išties nemažai.
Danijoje Šneuras baigė universiteto studijas chemijos srityje, šioje šalyje sukūrė šeimą. Čia pat įsikūrė ir garsus danų televizijos žurnalistas brolis Samuelis. Vėliau jis išvyko gyventi į Vašingtoną (JAV), kur tebegyvena ir šiandien.
Surengė ekspediciją
Svečiai pasakojo po daugelio metų, 2005-aisiais, surengę ekspediciją į Sibirą tremties maršrutu. Šneuro brolis Samuelis jos metu sukūrė filmą „Rejsen tilbage“ („Kelionė atgal“). Jame atskleista tokių faktų, apie kuriuos prieš porą dešimtmečių buvo uždrausta net kalbėti.
Tuomet Rachlinai ant Tiksyje palaidotos senelės kapo pastatė lietuvišką kryžių su hebrajiškais ir lietuviškais užrašais. Šeimai buvo labai svarbu pagerbti tiek iškentėjusių artimųjų atminimą.
Ieškojo praeities
Būdamas ištremtas nuo penkerių metų, Šneuras neprisimena visų detalių apie gyvenimą Kybartuose, tad atvyko čia atrasti to, ką prarado labai labai seniai. Kartu jis atsivežė ir brolį Samuelį, kuris turbūt yra vienintelis Danijos pilietis, gimęs Jakutijoje, bei savo sūnų Michaelį, dirbantį danų laikraščio redaktoriumi. Šis pažadėjo viešnagę Kybartuose nušviesti savo leidinyje ir atsiųsti jį kybartiečiams.
Trys vyriškiai keletą dienų vaikščiojo savo tėvų kažkada numintais takeliais ir sakė pamėgę Kybartų miestą už jo išsaugotą senąją dvasią.
Tiesa, šiuose kraštuose prieš gerą penketą metų lankėsi šių vyrų sesuo. Pirmąjį kontaktą su Danijoje gyvenusiu Izraeliu Rachlinu daugiau nei prieš 20 metų užmezgė tuometinis Kybartų meras V. Katkevičius. Tada buvęs kybartietis prašė surasti bent vietą, kur stovėję jo namai. Vėliau su vietos lietuviu kontaktavo Izraelio vaikai, kurie rūpinosi, kad būtų prižiūrimi šiame pasienio mieste palaidotų jų artimųjų, senelio ir šio brolio, kapai. Praėjo dar nemažai metų, kol tik iš pokalbių pažįstami žmonės susitiko pačiuose Kybartuose.
Išleido bestselerį
Apie gyvenimą Kybartuose, tremtį ir ilgą kelią atgal į civilizuotą Europą Rachelė bei Izraelis Rachlinai parašė knygą „Šešiolika grįžimo metų“, tapusią bestseleriu užsienyje ir išleistą daugiau nei 200 tūkst. egzempliorių tiražu. Prieš septynerius metus ši knyga išspausdinta rusų kalba, o dabar yra parengta lietuviškai ir atiduota spausdinti spaustuvei Vilniuje. Visą honorarą, kuris bus gautas už šią knygą, Rachlinai pažadėjo dovanoti Kybartų bendruomenei, mat juos sujaudino pažintis su svetingais lietuviais.
Kybartiečiai gavo atvykusių žydų kilmės žurnalistų pažadą, kad šie Danijoje suras panašią organizaciją, su kuria Kybartų miesto bendruomenė galėtų užmegzti kontaktus ir bendrauti.

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Pažintinė ekskursija į Krokuvą, Veličkos druskų kasyklas, Ojcovo parką ir kt.

  KROKUVA. VELIČKOS DRUSKŲ KASYKLOS   PROGRAMA (2024 m. gegužės 18-19 d. (šeštadienis, sekmadienis)   Jei galingosios Romos imperijos la...