Kybartų bendruomenė Kybartuose paminėjo 1991m. sausio 13-sios įvykius ir pagerbė žuvusiuosius už laisvę.










Nuotraukos: Vitaliaus Šidiškio

 


 

Miesto gyventojai mena 1991 metų sausio neramumus




Praėjo jau 31 metas nuo kruvinų 1991m. sausio 13-osios įvykių. Visi žino, kokie jie buvo Vilniuje, kur žmonės už naujos valstybės gimimą sumokėjo didžiausią kainą. Bet kuo gi tuo metu gyveno mažesni miestai? Ką patyrė arčiausiai agresoriaus buvę Kybartai?


Atsiminimais apie to meto įvykius  dalinasi  Kybartų meru tada dirbęs Vitas Katkevičius ir miesto Tarybos pirmininku buvęs Algirdas Kučinskas. 

Kybartiečių 1990 metų kovą išsirinktai valdžiai – merui ir 14 Tarybos narių – lengva nebuvo. Pasak A. Kučinsko, visada jautėsi spaudimas, kuris ypač padidėjo 1991 metų sausį. 

– Tada mes Kybartuose jau turėjome nedidelį pasienio punktą,kuriame buvo įsikūrę jaunos Lietuvos valstybės pasieniečiai. Ant pastato jau plevėsavo ir trispalvė, – pasakojo buvęs Tarybos pirmininkas. – Tą sausio 13-osios naktį nuo Kaliningrado pusės per Lieponos tiltelį  buvo atsiųstas šarvuotis ir „viliukas“ su grupe savietų kareivių- desantininkų.

 Į mūsų pusę kariškiai įvažiavo kokius 50 metrų, bet toliau nelindo. Kareiviai užsiėmė karinę padėtį išsirikiuodami pakelėje ir prie medžių. Jie tuoj pat jie įsikūrė ir pasienio punkte, jį be leidimo užimdami. Šarvuočiu ir „viliuku“ užtvėre kelią. Bet Lietuvos valstybės vėliavos nelietė.  Mes visada gerai sugyvenome su kaimynais iš kitos valstybės, tuo pačiu ir rusų kariškiais.  Apie ruošiamą įsiveržimą į Kybartus numanėme prieš keletą dienų, kadangi Černiševskio miestelyje įsikūrusio kareivių dalinio keletas karininkų nuolat lankydavosi Kybartuose, tuo pačiu užsukdavo ir į meriją. Pagal jų pasakojimą jau sausio pradžioje buvo paskirtas ir komendantas, kuris „užgniaužus“ Lietuvos siekį tapti nepriklausomais, turėjo perimti ne tik Kybartų miesto, bet ir viso Vilkaviškio rajono  valdymą.  Sausio 13-ąją, miesto Taryba ir meras  dirbo ir dieną, ir naktį – neišėjo iš dabartinės seniūnijos pastato. Turėjome kontaktus su Vilniumi ir perdavinėjome žinias apie kareivių judėjimą Kybartuose. Sausio 13-sios naktį po Kybartus, dėl mums tuo metu neaiškios būtinybės, važinėjo rusų kariškių sunkvežimiai. Jie matomai stendėsi išprovakuoti miesto gyventojus.

Pasak Kybartų mero  Vito Katkevičiaus, žinodami apie karinių pajėgų judėjimą Kybartų link, buvo galima pasirūpinti, kad tuo metu pasienio punkte neliktų darbuotojų ir nebūtų išprovokuotas konfliktas. Į Kybartus įvažiavus žlungančios Sovietų Sąjungos karinėms- desantinėms pajėgoms, meras su Tarybos pirmininku  nepabijojo nuvykti pas Sovietų Sąjungos kariškius į pasienio punktą.   Susitikimo metu pastarieji į pasienio punktą pasikvietė įsiveržimui vadovavusį karininką ir kitus kareivius  išgerti puodelį arbatos. Aiškiai sutrikusio dėl draugiškumo, jauno kariškio buvo  paklausta, kam  reikėjo tokių veiksmų. Šis atsakęs, kad tik vykdo vadų  įsakymą ir nieko asmeniškai prieš kybartiečius neturi.  Meras ir Tarybos pirmininkas  besišnekučiuodami su karininku prie stalo jau žinojo,  jog pagal blogiausią Lietuvai scenarijų yra planas juos ir tarybos narius su visomis šeimomis areštuoti ir išvežti nežinomais keliais. 

Nors naktys buvo neramios, bet incidentų su kariškiais Kybartuose išvengta. Tačiau pačioje Taryboje nuomonės išsiskyrė: vieni norėjo, kad nebūtų jokių išsišokimų ir konfliktų su kareiviais, kiti ragino nedelsiant rinkti žmones ir eiti į gatves. Vis dėlto nubalsuota už taikųjį variantą.  Tuo metu Kybartų miesto ugniagesiai buvo įspėti ( tada tik jie galėjo sukviesti miestiečius į miesto centrą, nes tik jie turėjo tam tinkamas sirenas),  kad reikalui esant važiuotų į gatves ir kviestų žmones burtis miesto centre. Laimei, to neprireikė. 

– Smagu, kad su mumis glaudžiai bendradarbiavo ir cerkvėje tarnavęs popas, kuris atėjo paklausti, ar nebus išprašytas iš Kybartų ar kitaip nubaustas už savo tautiečių veiksmus, – pasakojo V. Katkevičius. – Mes patikinome, jog visada gerbsime savo mieste įsikūrusias religines bendruomenes. Dvasininkas dėl to labai apsidžiaugė. Jis kartu su tuometiniu Kybartų klebonu Vaclovu Stakėnu labai talkino mums sunkiu metu. 

Nors išpuolių ir nebuvo, saugiai kybartiečiai jaustis negalėjo dar ilgai. Kai iš Kybartų pasitraukė kariškiai, miestiečiai sėdo į Kybartuose veikiančių gamyklų parūpintus autobusus ir važiavo  į Vilnių  budėti prie seimo rūmų  bei į Kauną ginti Juragių televizijos bokštą.   Tačiau Kybartų merijos darbuotojams, o taip pat ir tarybos nariams nebuvo galima vykti  nei į Vilnių nei į Kauną.  Jie šiuo sunkiu laiktarpiu privalėjo būti  mieste.

  Lietuvos  vėlevėlių pardavime nebuvo, todėl savo lėšomis  V. Katkevičiaus uošvė jų pasiuvo apie 100 trispalvių, kurias su savimi  žmonės vežėsi į sostinę ir į Kauną. Niekas neprašė jokio atlygio už nuvežimą ar kitas paslaugas. 

Kybartuose veikė labai stipri Sąjūdžio grupė, kuri neleisdavo „miegoti“ vietinei valdžiai. Miesto turguje buvo rengiami susirinkimai – tikri „mitingai“ su kalbomis užsilipus ant statinės. Žmonės visa tai priėmė su entuziazmu. Mitinguose dalyvaudavo minios žmonių. 

– Tada tarp žmonių jautėsi tikra vienybė, – su nostalgija prisiminė A. Kučinskas. – Buvo smagu jausti, kaip gimsta jauna valstybė. Mes  ir dabar didžiuojamės, kad teko garbė  dalyvauti  procese. Juk žlugo toks didžiulis „monstras“, kaip Sovietų Sąjunga. 

Ir po 1991 m. sausio įvykių teko iškęsti visko. Tik ne iš svetimųjų, o iš savų pusės. Teko išgirsti tuometinei miesto valdžiai įvairiausių grąsinimų. Ne kartą buvo reikalauta nugriauti I. Levitano paminklą. Keletą kartų jis buvo apipiltas raudonais dažais. Tai buvo daroma šeštadienio naktį, kad sekmadienio dieną tai matytų kuo daugiau žmonių. Teko jį saugoti ir įrodinėti, jog tokie veiksmai miestui daro tik gėdą, bet toli gražu nesuteikia garbės. Laimei, tuos laikus pavyko išgyventi.




                                             


  Kybartų bendruomenė Kybartuose paminėjo 1991m. sausio 13-sios įvykius ir pagerbė žuvusiuosius už laisvę. Nuotrauko...