Vilkaviškyje šurmuliavo žemdirbių ir bendruomenių šventė

Spalio 8 dieną, šeštadienį, prie Vilkaviškio kultūros centro rajono žemdirbiai ir bendruomenės į tradicinę šventę rinkosi su pakilia ir šventiška nuotaika.

Rudenį, pasibaigus visiems žemės darbams, ne tik rajono žemdirbiai, bet ir rajono bendruomenės tradiciškai jau keturioliktą kartą susirinko draugėn: pasikalbėti, pasidžiaugti, pasidalyti rūpesčiais, norais, ateities planais.

Sunku išskirti vieną ar kitą bendruomenę, kuri aktyviau ar geriau dirbo. Jos visos aktyviai dirbo, grąžino savo pačių ir kitų kaimo bei miestų gyventojų gyvenimą. Šventės pabaigoje skambėjo kaimų meno kolektyvų atliekamos dainos ir melodijos.

Bendruomenės šventės dalyvius ir svečius vaišino ne tik karštomis , čia pat kepamomis spurgomis, bet ir iš cukrinio runkelio išspaustu sirupu.

Daugiau nuotraukų kairėje šio puslapio pusėje skaidrėse.

SENŲJŲ KYBARTŲ KAPINIŲ ISTORIJA

Tai ilgamečio Kybartų istorijos tyrinėtojo, gimusio šiame mieste, vėliau gyvenusio Kaune, Vytauto MICKEVIČIAUS rašinys. Jį autoriaus užbaigė prieš išeidamas į Amžinybę.

Besidomėdamas Kybartų istorija, dažnai susidurdavau su duomenų trūkumu, tekdavo kurti įvairias hipotezes ir tikrinti, kaip jos atitinka tikrovę. Kartais pavykdavo, o kartais ir ne, tekdavo ilgai laukti, kol aptikdavau naujų duomenų, patvirtinančių, koreguojančių ar net visiškai paneigiančių pradinę versiją.
Senųjų Kybartų kapinaičių vietos paieška irgi truko ilgai, gal penkerius metus, o galutinį tašką padedu tik dabar.
Kybartai dokumentuose pirmą kartą paminėti 1561 metais, nors kaimas įkurtas anksčiau – gal net daugiau kaip pusšimčiu metų. Karalius Zigmantas III Vaza Kybartų kaimą 1598–1609 m. užrašė Virbalio bažnyčiai: pagal J. Totoraitį, buvo užrašyti 4 ar 6 ūkininkai, ir tada visas kaimas priklausė bažnyčiai, bet gerokai anksčiau sudarytame 1561 metų Jurbarko ir Virbalio inventoriuje Kybartų kaime surašyta net 20 ūkių. Taigi bažnyčiai galėjo priklausyti tik pusė Kybartų kaimo. Mums svarbiau daug vėlesnis faktas: pasirodo, 1696 metų Virbalio bažnyčios vizitacijos akte rašoma, jog Virbalio klebonas savo lėšomis Kybartų kaimo kapinaitėse pastatė koplyčią, o joje – šv. Jurgio Kentėtojo altorių, kad žmonėms būtų patogiau šv. Mišių klausyti. Štai čia ir užsimezgė intriga: o kurgi tos kapinaitės buvo, kokioje vietoje? Kas ten dabar?

Dvejų dienų kelionė į Lenkiją

Pakvietus "Kybartų bendruomenei" , aplankėme kaimyninę Lenkiją, pamatėme puikią Malborgo pilį ,Gdansko, Sopoto, Gdynės miestus. Į kelionę, puikiu UAB „Bandridos“ autobusu, išvyko 45 bendraminčiai.

Malborgas - vienas iš gausiausiai turistų lankomų miestų Lenkijoje. 1274-1457 metais Malborgas buvo Didžiojo kryžiuočių ordino bei viso vienuolyno sostine. Tai didžiausia Europoje viduramžių pilis, įrašyta į UNESCO Pasaulio kultūrinio paveldo sąrašą. Gido vadovaujama ekskursija veda į erdvias vienuolyno patalpas: reflektoriumą, virtuvę, koplyčią, miegamąjį, tvirtovės sargų koridorius ir budėtojų stebėjimo postus bokštuose. Pilyje dėmesį patraukia ne tik labai įdomus gotikinis interjeras, achitektūrinės detalės, bet ir pilyje eksponuojamos gausios gintaro papuošalų, meninių amatininkų dirbinių, porceliano,ginklų ir skulptūrų kolekcijos.

Žalgirio mūšio laukas - Žalgirio mūšis vykęs 1410 m. liepos 15d. tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino, pasibaigęs pastarojo sutriuškinimu, po kurio jis nebeatsigavo. Dabar šalia šio mūšio lauko galima prisiminimui nusipirkti įvairių suvenyrų...

Gdanskas (Gdańsk) – tai Lenkijos uostamiestis prie Baltijos jūros Gdansko įlankos (460 tūkst. gyventojų). Anksčiau miestas buvo vadintas Dancingu.

Rašytiniuose šaltiniuose miestas pirmą kartą paminėtas 997 m. Miesto valdžia nuolat keitėsi – skirtingais istorijos laikotarpiais Gdanskas priklausė vokiečiams, lenkams, Prūsijai.

1945 m. Gdanskas buvo smarkiai subombarduotas Raudonosios Armijos. XX a. 8 dešimtmetyje Gdanske kilo žymusis „Solidarumo“ judėjimas, nukreiptas prieš sovietų valdžią.

Gdanskas – gražus viduramžiškas miestas, senamiestyje gausu siaurų gatvelių bei XII-XVIII a. pastatų. Gdanskas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio, kuriam priklauso ir Vilnius, stočių.

Gdanskas – tai miestas, mėgstamas ir turistų, ir poilsiautojų. Greta miesto įsikūręs Sopoto kurortas.

Sopotas drauge su Gdansku ir Gdyne sudaro Trimiesčio aglomeraciją. 39,8 tūkst. gyventojų (2006 m.). Pajūrio kurortas. Yra vietinio geležinkelio sistema.

Sopote yra ilgiausias Europoje medinis molas(515,5 m), moderniosios architektūros „kreivasis namas“. Mieste vyksta kasmetinis Sopoto dainų festivalis, savo masiškumu Europoje nusileidžiantis tik Eurovizijai.

Sopotas įkurtas kaip pajūrio slavų tvirtovė VII a. Pirmą kartą šaltiniuose minimas1283 m. Nuo XVI a. čia pradėjo kurtis didikų poilsio vilos.

Prisiminsime šią kelionę ilgai, nes ją lydėjo puiki nuotaika, graži gamta, istoriniai paminklai ir žinoma šaunūs bendraminčiai!

Kelionę galite pamatyti skaidrėse kairėje šio puslapio pusėje.

Kybartų seniūnijos Šūklių kaimo Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi skulptūros atnaujinimas

    Šūklių kaimo Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi skulptūra buvo pastatyta sankryžoje prie svarbaus kelio į Prūsiją –Alvitas - Vladislavovas (iki 1917 metų , nuo 1934 m. – K.Naumiestis) – Širvintos (Prūsija). Šiuo metu šis kelias sunykęs, likę tik kelio fragmentai su buvusia sankryža Šūkliuose. Skulptūrą pastatė buvęs Šūklių dvarininkas Stanislovas Gauronskis (1860-1942 m.). Manoma, kad skulptūra statyta XIX a. pabaigoje. Apie skulptūros pastatymo intenciją ir jos autorių žinių nėra.
    Skulptūra yra aukšto meninio lygio, sukurta profesionalaus skulptoriaus. Skulptūra yra unikali (analogo Lietuvoje nėra). Ji pagaminta liejimo būdu iš kalkių ir betono mišinio. Gausi ir sudėtinga rūbų draperija atlikta taip, kad sustiprina skulptūra ir kartu pabrėžia Švč. Mergelės Marijos jaunatviško kūno grakštumą. Skulptūra yra dviejų metrų aukščio , ant tokio pat aukščio aštuonkampio pjedestalo. Skulptūra vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Jėzumi ant dešinės rankos. Skulptūroje abi motinos rankos apglėbia vaiką. Tokiu būdu Jėzus parodomas kaip pagrindinė šios kompozicijos figūra.
    Per pirmąjį pasaulinį karą skulptūra ir pjedestalas buvo nedaug apgadinti. Per antrąjį pasaulinį karą skulptūra ir pjedestalas nenukentėjo. Deja, vieną 1945 metų dieną du „stribai“ eidami pro šalį , keliomis automatų serijomis apšaudė skulptūrą. Dėl šio vandalizmo skulptūra buvo nepataisomai suniokota: sunaikintos abiejų skulptūrų galvos, kūdikio kojos, motinos ranka, be to skulptūra neteko daug smulkių detalių. Vėliau skulptūros teritorija apaugo medžiais ir krūmais. Skulptūra tapo nepastebima ir tokia išliko iki šių dienų. Tvarkant skulptūros aplinką buvo rasta 24 šovinių tūtelės, pagamintos 1944 metais. Tai patvirtino faktą apie skulptūros sušaudymą.
    Šūklių kaimo bendruomenė, „Dolina Issy“ bendruomenė, Romintos girios fondas ir Romintos kraštovaizdžio parkas 2010-2011 metais įgyvendino tarpvalstybinį projektą „Kultūrinis paveldas Lenkijos ir Lietuvos pasienio regionų subalansuotos plėtros pagrindas“. Projektas buvo finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo, Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo programos „Lietuva – Polska“ 2007 – 2013 , smulkiųjų projektų fondo bei Varmijos – Mozūrijos“ vaivadijų lėšomis.
   2011m. kovo mėn.1 dieną Šūklių kaimo bendruomenės delegacija lankėsi „Dolina Issy“ bendruomenėje Lenkijoje, o kovo 2 dieną Lenkijos delegacija lankėsi Šūklių kaimo bendruomenėje. Dėl sudėtingų oro sąlygų baigiamoji konferencija vyko Paežerių dvare. Čia ir buvo aptarta projekto užbaigimo aktualijos.


Projekto iniciatorius Šūklių kaimo bendruomenės pirmininkas Vytautas Lekešius.

Bendruomenės narė Aušra Ašutaitytė išpildė savo svajonę – mokyti vaikus dainuoti

Neseniai Kybartų bendruomenės vaikų vokalinis ansamblis atšventė metų sukaktį.

– Galima tik gėrėtis ansamblio vadove Aušra Ašutaityte, kuri be jokio atlygio užsiima su vaikais ir parengia nuotaikingus koncertus. Pakalbinta ansamblio vadovė sakė, jog meile muzikai dega jau senokai, tačiau savo svajonę – įskiepyti ją ir vaikams – įgyvendino visai neseniai.

Pati A. Ašutaitytė gyvena Vilkaviškyje, tad du kartus per savaitę važinėja į Kybartus ir kartu su vietiniais vaikais kuria dainas bei mokosi jas dainuoti. Esu sukūrusi keletą dainelių vaikams, kurios labai patinka publikai ir jiems patiems, – pasakojo vadovė. – Labai pavykusi daina apie močiutes. Aš kuriu žodžius, o muziką pritaiko kybartietis Artūras Gūbė. Jis yra mūsų kompozitorius ir noriai bendradarbiauja. Turime paruošę ir keletą ne savo kūrybos dainelių.

Įdomiausia, kad apie vaikų ansambliuko įkūrimą Aušra svajojo... dirbdama Kybartų „Cento“ parduotuvėje. Ji sakė neturinti jokio muzikinio išsilavinimo, tačiau visada buvusi muzikali ir aktyvi dainininkė dar nuo mokyklos laikų. Todėl dabar, su noru ėmusis šio darbo, nuo kitų mokslo metų ruošiasi pradėti studijuoti kokį nors dalyką, susijusį su tuo, ką ji dabar daro.

– Gal ir gerai, kad anksčiau nieko nesiėmiau, nes dar nežinojau, ko iš tikrųjų pati noriu, – atviravo pašnekovė. – Kadangi dirbau Kybartuose, tai ir mano vaikas čia lankė mokyklą. Pagalvojau, kad būtų smagu, jei ir Kybartai turėtų kažką panašaus į popchorą. Dėjau skelbimus į laikraštį, susirinko vaikučių – ir štai mes gyvuojame jau visi metai.

Šiuo metu ansamblyje yra 16 dalyvių. Čia dainuoti ateina keletas vaikų nuo 4 iki 9 metų, repeticijas lanko Kristijono Donelaičio gimnazijos vienuoliktokės. Neseniai prie ansamblio prisijungė penki vaikinai, šokantys gatvės stiliumi. Tai, pasak vadovės, labai pagyvins gana statiškus pasirodymus.
Jaunuosius meno mėgėjus nuo pat kolektyvo susikūrimo pradžios priglaudė Kybartų bendruomenė, kurios patalpose virš policijos nuovados ir vyksta repeticijos. Tiesa, kai būna labai šalta, į savo salę jaunimą įsileidžia neįgaliųjų grupė.

Pasak Aušros, kybartiečiai jai atrodo šiek tiek „susikaustę“, nenori niekur išeiti, gal net nežino, ką galima įdomaus nuveikti savo mieste. Ansamblyje galėtų būti ir daugiau vaikų, tačiau daugelis tėvų įsitikinę, kad jų vaikas nenorės ar nesugebės. Galbūt todėl iki šiol niekas nesiryžo Kybartuose kažko panašaus organizuoti.

Vaikų ansamblis jau yra koncertavęs ne tik bendruomenės renginiuose, bet ir neįgaliųjų draugijos, gimnazijos vakaruose. Aparatūrą repeticijoms ir koncertams nupirko Kybartų bendruomenė, rūbelius pasiuvo tėvai. Vadovė džiaugėsi tais vaikais, kurie dainuoja nuo pat pirmų dienų, kartu kuria daineles. Ypač ji dėkinga tėveliams, kurie visada padeda, vežioja vaikus į repeticijas, koncertus ir nelieka abejingi vadovės prašymams.

R. ir V. Juzumų sodyba pripažinta gražiausiai tvarkoma Vilkaviškio savivaldybės miestuose

        Jau eilę vasarų Vilkaviškio savivaldybėje renkamos pavyzdingai tvarkomos sodybos, kuriose žydi gėlynai, lapoja įvairių rūšių ir formų augalai, sodybas puošia įvairūs medžio dirbiniai, o svarbiausia - pavyzdingai prižiūrima ir tvarkoma aplinka.

Šiais metais savivaldybės direktoriaus sudaryta komisija aplankė virš dvidešimties gyventojų sodybų.

 Gražiausių, geriausiai tvarkomų sodybų, kaimo vietovių, bendruomenių teritorijų apžiūros – konkurso 2010 metų organizavimo komisijos posėdyje dalyvavo : Vitas Gavėnas( komisijos pirmininkas), Jūratė Bindokaitė, Darius Bunikis, Lina Grygelaitienė, Rūta Kiaulakienė, Romas Kučiauskas, Gema Skystimienė.

        Gražiausia sodyba Vilkaviškio savivaldybės miestuose pripažinta Kybartiečių Romutės ir Vytauto Juzumų.Šioje sodyboje džiugina akį tvenkinio vanduo, jame žydinčios lelijos, įvairios skulptūros, marguojančios gėlės. Kiek augalų rūšių sodyboje, turbūt net patys šeimininkai nebegalėtų suskaičiuoti.Įvairiais dekoratyviniais augalais ir gėlėmis apsodinta sodyba traukia kiekvieno praeivio akį. Anot šeimininkų sodybai prižiūrėti per daug laiko nereikia. Pakanka kas savaitę pora kartų nupjauti veją, dar truputį laiko užima ravėjimas, želdinių priežiūra. Rūpintis tuo, ką pats pasodinai, puoselėjai, nėra sunku. Viską lemia noras. Sodybos šeimininkai teigia, kad dar lieka laiko susipažinti su kitų puoselėjamu grožiu, susitikti su žmonėmis, pabendrauti ir praturtėti dvasiškai. 

           Sodyba labai graži, o jos šeimininkai verti pagyrimo.

Apžiūroje dalyvavusiems sodybų šeimininkams 2010-09-22 organizuota  kelionė į Lietuvos valdovų rūmus ir Televizijos bokštą Vilniuje. Ekskursija labai patiko visiems.
         Dabar ruduo, gėlės nužydėjo, augalai numeta puošnų rūbą, todėl prisiminti vasarą ir stebėtis Romutės ir Vytauto Juzumų darbštumu galite peržiūrėję šias nuotraukas.

      

Ekskursija Klaipėdoje, laive „Sūduvis“ ir Viešvilėje

Kybartų seniūnijos bendruomenių nariai Rugpjūčio 6 dieną lankėsi Klaipėdoje. Tuo pačiu buvome pakviesti pabuvoti ir Lietuvos Respublikos laive „Sūduvis“. Laivo „Sūduvis“ (M52) krikštatėviais yra Vilkaviškio savivaldybė. Iki šiol mūsų savivaldybė ir laivo "Sūduvis" įgula palaiko abipusius glaudžius ryšius. Laivas „Sūduvis“ (M52) pastatytas 1958 m. Vokietijos kariniam laivynui. Prieš perduodant Lietuvai laivas buvo modernizuotas į minų paieškos laivą. 1999 m. birželio mėn. 22 d. laivas perduotas Lietuvos Respublikai. Laivo įgula mūsų bendruomenės narius sutiko draugiškai, pakvietė apsilankyti jūreivių darbo ir poilsio vietose, pabuvoti kapitono kajutėje, Jūreiviai papasakojo apie jų šiokiadienius. Atsidėkodama bendruomenės pirmininkė laivo kapitonui padovanojo medaus, kuris darbščiųjų bitelių surinktas iš Suvalkijos augalų žiedų. Grįžtant į Kybartus buvo aplankytas ir nuostabaus grožio Viešvilės parkas. Čia atsigaivinta tekančiu vandeniu, pasigrožėta nuostabiomis panemunės apylinkėmis. Vienos dienos ekskursija po iki šio laiko neatpažintą Lietuvos kampelį neprailgo. Grįžo visi puikiai nusiteikę ir gerai pailsėję.

Skaidrės kairėje puslapio pusėje

Bendruomenės nario Vitaliaus Šidiškio foto nuotraukos

Rugpjūčio 1 d. Vištytyje, miestelio šventės metu, vyko Kybartų bendruomenės nario Vitaliaus Šidiškio fotografijos darbų paroda. Fotografas – mėgėjas Vitalius Šidiškis fotonuotraukose įamžina savo krašto vietoves, žmones, gamtą. Jo nuotraukose mitologinę vertę turintys gamtos objektai: šaltiniai, upeliai, medžiai, miškai, kalnai, daubos, balos, pelkės ir kt.  Puikiai pažindamas Lietuvos, o ypač Suvalkijos gamtą, fotografas ją įamžina savitai. Jo nuotraukose atsispindi ir mažų miestelių gyvenimas. Fotografijose natūraliai sutaiko tai, ką kartais laikome priešingybėmis. Žiemos ir vasaros, amžinybė ir laikinumas, šmaikštumas ir rimtumas, dvasingumas ir buitis, pareigos ir pramogos, šventės ir darbas. Peržiūrėjus autoriaus darbus, matyti gyvų spalvų koloritas. Eksponuojamos viena šalia kitos nuotraukos suteikia žiūrėjimui gilesnę reikšmę.

Daugiau nutraukų kairėje puslapio pusėje- skaidrėse

Bendruomenės nariai Veličkų druskos kasykloje

2010 m. liepos mėn. 17 dieną Kybartų seniūnijos bendruomenės nariai lankėsi Veličkų druskų kasykloje Lenkijoje.

Veličkos druskų kasykla tai – viena seniausių pasaulyje įmonių, dirbanti nuo 13a. 3,5 km ilgio druskos koridoriai veda į paslaptingą pasaulį. Nusileidę į 135m. gylį, pamatėme puikias skulptūras, sukurtas iš druskos, požeminį ežerą, bažnyčią, kurioje viskas, net šviestuvai ir paveikslai, padaryti iš druskos.

Apie Veličkos druskų kasyklas, taip pat įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, prieš kelionę teko nemažai girdėti, tačiau tai, ką išvydome, pranoko visus lūkesčius. Žmonės per amžius čia sukūrė nuostabų požeminį labirintą, kurio gylis siekia 327 metrus, o išsiraizgiusių požeminių koridorių bendras ilgis – apie 250 kilometrų. Mums buvo parodoma tik 3 procentai šio požeminio pasaulio. Ir tai – ne paprasta šachta, o technikos ir meno šedevras. Viduramžiais, kai druska buvo didesnė vertybė nei dabar – nafta, pajamos iš šių druskų kasyklų sudarė net iki trečdalio karaliaus iždo pajamų. Čia niekada nedirbo vergai ar belaisviai. Druskų kasyba visada buvo pavojingas, bet gerai apmokamas darbas. Kasyklų istoriją pasakoja ne tik gidai, bet ir iš druskos sukurtos skulptūros, manekenai. Po žeme dabar yra muziejus, parodų ir koncertų salės, kavinė, kelios koplyčios ir didybe pribloškianti bažnyčia, pavadinta kalnakasių globėjos šv. Kingos vardu. Ši bažnyčia yra tikras šedevras – altorius, skulptūros, bareljefai, netgi sietynai čia pagaminti iš druskos. Bažnyčia pradėta kurti 101 metro gylyje XIX a. pabaigoje ir beveik baigta tarpukariu.

Po kelionės į Veličkos požemius visa mūsų grupė sutarė – jau vien dėl šio stebuklo buvo verta atvažiuoti į Krokuvą. O pats miestas, kuriame tiek daug lietuvių pėdsakų, kviečia dar ne kartą sugrįžti.

Nuo Vavelio pradėjome pažintį su Krokuva, jau atšventusia savo įkūrimo tūkstantmetį. Krokuvoje gyvenvietės būta dar seniau, tačiau miesto istorijos metraštis skaičiuojamas nuo 1000-ųjų metų, kai buvo įkurta Krokuvos vyskupija ir ant Vavelio kalvos pradėta statyti katedra.

Vavelio kalvoje, kuri juosiama gynybinių mūrų, svarbiausi lankytini objektai yra du – renesansiniai Valdovų rūmai ir eklektiška, per amžius daugybės architektūros stilių paliesta šventųjų Stanislovo ir Vaclovo katedra. Ekskursija po ją – lyg Lietuvos ir Lenkijos istorijos vadovėlio sklaidymas. Mes pažintį su katedra pradėjome nuo garbingoje vietoje stovinčio Jogailos sarkofago. Čia palaidoti ir aviakatastrofoje tragiškai žuvusių Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio ir jo žmonos Marijos palaikai.

Šioje katedroje lietuvių kunigaikštis susituokė su Jadvyga, čia buvo karūnuoti ir kiti Lenkijos bei Lietuvos valdovai.

Bendruomenių sąskrydis Vištytyje

              2010 m. liepos mėn. 2-3 dienomis Vilkaviškio kaimo bendruomenių sąjunga pakvietė seniūnijų kaimo bendruomenes į sąskrydį Vištytyje, kuris vyko vaizdingoje šaltalankių giraitėje.
Sąskrydyje dalyvavo ir Kybartų seniūnijos kaimų bendruomenės.
Pirmąją šventės dieną vyko senovinio paveldo patiekalo pristatymas. Mūsų seniūnijos pagamintas duonos,vandens ir uogų  „mutinys“, kurį pristatė Kybeikių bendruomenė, buvo įvertinta prizu.
Vakare buvo uždegtas draugystės laužas, prie kurio vyko judrieji žaidimai. Be to kiekviena seniūnija į orą paleido trispalvį (geltoną,žalią,raudoną) žibintą. Sąskrydyje taip pat dalyvavo ir svečiai iš Lenkijos.
Geros nuotaikos netrūko.