KELIONĖ KYBARTAI - JURBARKAS – PANEMUNĖS PILIS – VĖLIUONA – SEREDŽIUS - RAUDONDVARKIS – KAUNAS – KYBARTAI

Birželio 9 dieną Kybartų bendruomenė leidosi į apžvalginę kelionę po romantika ir istorija alsuojantį Jurbarko miestelį, įspūdingas Panemunės, Raudonės pilis,  išpuoselėtą Veliuonos miestelį, žaliuojantį Seredžiaus piliakalnį ir Raudondvario ansamblį.

Mūsų kelionė prasidėjo Kybartuose, vėliau pajudėjome link Kudirkos Naumiesčio ir kitų kelionės maršute numatytų vietovių. Ekskursijos metu gidė Elena mums pasakojo pačias gražiausias šio krašto legendas, istorijas, atskleidė istorinius faktus apie pilis, dvarus, Lietuvos valdovus ir kunigaikščius.

Pirmasis miestelis, kurį mes aplankėme buvo Jurbarkas.  Miestas vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Tauragės apskrityje, dešiniajame Nemuno krante. Tai buvo tikras mūsų  kelionės „perliukas“. Akivaizdu, kad šis miestelis yra tikrai išskirtinis savo išpuoselėta aplinka.  Jurbarko rajono centras yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, dešiniajame Nemuno upės krante, kur Mituva įteka į Nemuną, o Imsrė – į Mituvą. Reikia paminėti, kad  Jurbarko rajonas, kuriam priklauso 1509 kv. km plotas, išsidėstęs palei Nemuną – jo žemės palei šią upę eina apie 70 km. ir 35 proc. rajono teritorijos užima miškai. Iš viso Jurbarko rajone gyvena 37 tūkst. gyventojų.

Pasak mūsų gidės Elenos, rašytiniuose šaltiniuose randama žinių, kad Jurbarko krašto žemėse sodybų būta jau IX – X amžiuje. Rašoma, kad XI a. čia gyvenęs legendinio Palemono vaikaitis, Jurbarko žemių valdytojas, žemaičių karo vadas, kunigaikštis Gimbutas. Jo pilis buvusi ant kalno prie Imsrės, dabartinio Bišpilio teritorijoje. Kita legenda pasakoja, kad Bišpilyje palaidotas vienas iš senovėje Jurbarko apylinkėse gyvenusių brolių milžinų. Pirmasis objektas kurį aplankėme kelionės metu buvo V. Grybo memorialinis muziejus įsikūręs Jurbarko dvaro parko gilumoje (Vydūno g. 31), buvusio kunigaikščio Vasilčikovo urėdo raštinėje, skalbykloje ir kalvėje. Čia Lietuvos nepriklausomybės metais kurį laiką gyveno ir kūrė skulptorius Vincas Grybas. V. Grybas (1890 – 1941 m.) žymus Lietuvos skulptorius, politinis bei visuomenės veikėjas. Buvo vienu žymiausių XX a. pirmos pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų. Šiuo metu čia veikia Jurbarko krašto muziejaus Vinco Grybo memorialinė ekspozicija ir yra  eksponuojami V. Grybo skulptūrų modeliai, jo surinkti liaudies meistrų darbai ir   L. Meškaitytės miniatiūrų (faksimilių) kopijų ekspozicija. Memorialinio muziejaus gidė mums papasakojo apie V. Grybo kūrybos kelią, jo ir jo šeimos likimą. Apsilankę skulptoriaus dirbtuvėse susipažinome su V. Grybo išlikusiais darbais ir jų projektais, kurių šis didis žmogus taip ir nesuspėjo įgyvendinti dėl tragiško savo likimo. Savo dirbinių reprodukcijas jis liejo iš gipso, vėliau įamžindavo bronzoje.

Taip pat mus pasitikusi memorialinio  muziejaus gidė akcentavo, kad menas lydi jau kelias kartas šio garsaus žmogaus palikuonių: Rasa Grybaitė - tapytoja ir vitražistė, Daiva Grybaitė Levitienė - nėrinių tautodailininkė (Vilnius), Rūta Grybaitė - stiklo juvelyrė  (Klaipėda),  April Childs Kerr - tapytoja akvarele (Australija). Ši menininkė taip pat yra V. Grybo giminaitė, jos senelis buvo skulptoriaus brolis Juozapas, gyvenęs emigracijoje JAV. Šiandien Jurbarko                  V. Grybo memorialiniu muziejumi rūpinasi V. Grybo anūkė Rasa Grybaitė (muziejaus vedėja).

Susipažinę su šio krašto muziejumi ir skulptoriaus Vinco Grybo biografija pajudėjome link Panemunės pilies. Panemunės pilis – tai  renesanso stiliaus rezidencinė pilis Jurbarko rajone.  Šis architektūros paminklas šiuo metu  priklauso Vilniaus dailės akademijai.  Istoriniai šaltiniai liudija, kad iš pradžių ši pilis vadinosi Panemunės vardu pagal dvarą, kurio žemėse pastatyta. Vėliau ją perėmus Gelgaudams, ji vadinta Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo pasikeitus savininkams prigijo Zamkaus vardas. XX a. pradžioje netoliese įsikūrus Vytėnų kaimui, pradėta vadinti Vytėnų pilimi. Šiuo metu vėl vadinama pirminiu savo vardu.

Dar vienas labai svarbus Panemunės pilies objektas yra Gelgaudų ąžuolas. Tai  valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, augantis parke šalia Panemunės pilies. Ąžuolas pavadintas didikų Gelgaudų vardu. Šiam ąžuolui virš 400 metų. Jo kamieno apimtis – 5,40 m, medžio aukštis – 30,5 m.

Raudonės pilis - vienas iš įspūdingiausių šio krašto statinių. Atvykę čia pasivaikščiojome  po seną parką – liepų ir klevų alėją su 5 kaskadiniais tvenkiniais. Vasarą šis parkas ypatingai gražus. Gidė Elena mums papasakojo labai seną legendą apie šiuos tvenkinius, kurie yra Napoleono kepurės formos. Bene didžiausią įspūdį paliko vaizdai iš Raudonės pilies bokšto. Stebint bokštą matosi margas didžiojo bokšto mūras. Mes nebesužinosime kaip atrodė senasis renesansinis didysis bokštas. 1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečių kareiviai išsprogdino pilies pasididžiavimą, kuris virsdamas sugriovė didelę pietinio korpuso dalį. Tačiau vėliau pilis ir jos bokštas buvo atstatyti. Žvalgantis nuo bokšto matomos apylinkės dešimties kilometrų spinduliu. Vaizdas nepakartojamas. 

Sustojome Nemuno pakrantėje turistams ir iškylautojams įrengtoje lauko pavėsinėje, kur visi jaukiai susėdome prie bendro stalo, dalinomės maistu ir savo įspūdžiais. Buvo labai gera pabendrauti jaukioje aplinkoje.

Važiuodami link Seredžiaus piliakalnio sustojome Veliuonos miestelyje, kuris nustebino mus ypatingai išpuoselėta aplinka: gėlėtais parkais, tvarkingomis gatvelėmis, Vėliuonos dvaru ir senovinėmis sodybomis. Visi  pasivaikščiojome Viršutinė šio miestelio terasa vadinama Antkalne, kur jau ilgus šimtmečius stovi Veliuonos dvaras. Tai vienas iš nedaugelio dvarų Lietuvoje, išlaikęs architektūros autentiškumą ir medines klasicizmo stiliaus dekoro formas. Nuo viršutinės terasos atsiveria nepaprastai gražus landšaftas – mūsų Nemunas ir jo pakrantės. Miestelio centre stovi mūrinė Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1644 metais. Prie bažnytėlės mus pasitiko Klebono kun. teol. lic. Šarūno Leskausko patarnautojas mišioms, kuris atrakino bažnyčios ir jos bokšto duris senoviniais įspūdingo dydžio raktais. Valandėlę pabuvę bažnyčioje, kurioje pamatėme unikalų altorių su besikeičiančiomis Mergelės Marijos, Jėzaus  statulomis bei religiniu šventųjų paveikslu, pakilome senoviniais mediniais laiptais į jos bokštą nuo kurio atsivėrė fantastiškas gamtos vaizdas.

Tolimesnis mūsų ekskursijos tikslas buvo Seredžiaus piliakalnis (dar vadinamas Palemono kalnu).  Šis piliakalnis įrengtas Nemuno aukštutinės terasos kyšulyje, suformuotame Pieštvės upelio. Nuo Seredžiaus miestelio apatinės dalies į viršų yra įrengti laiptai  - turėjome įveikti net  200 medinių laiptelių. Gidė Elena ekskursijos dalyviams papasakojo šio piliakalnio istoriją. Iš šiaurės vakarų piliakalnį juosia Pieštvės upelis, iš pietų – Nemuno slėnis, iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Remiantis istoriniais faktais šis piliakalnis buvo suformuotas                      I tūkstantmečio viduryje  ­- XV a. pr. Pasak gidės Elenos,  Piliakalnyje 1293 – 1363 m. stovėjo Pieštvės pilis. Ją kryžiuočiai puolė 1293 m. liepos 25 d., 1298 m., 1318 m. rudenį, kiekvieną kartą sudeginti papiliai, taip pat 1319 m., 1322 m. vasario mėn., 1345 m. vasario mėn., 1357 m. Tik 1363 m. balandžio mėn. Pieštvės pilis užimta ir sudeginta po derybų, pasitraukus jos įgulai. Pieštvės pilis vėl buvo atstatyta po Žalgirio mūšio, minima 1412–1413 m.  Remiantis išlikusiais istoriniais dokumentais Palemono kalnu Seredžiaus piliakalnį imta vadinti XIX a. pr. Anot legendos, čia palaidotas Žemaitijos ir Lietuvos valdovas Palemonas. Legenda pasakoja, kad Romos imperatoriaus persekiojamas kunigaikštis Palemonas su šeima mūsų kraštą pasiekė plaukdamas Baltijos jūra. Vėliau Nemunu pasiekęs dabartinio Seredžiaus vietovę, kunigaikštis čia pasistatęs pilį ir likęs gyventi.

Pravažiavę Raudondvarį, trumpam stabtelėjome Paštuvoje (Kauno rajono kaimelis). Čia kadaise stovėjo medinė Paštuvos Šv. Barboros bažnyčia (pastatyta 1923 m., visiškai sunaikinta per 2012 m. gaisrą, naujai pastatyta 2015 m.) su medine varpine,  netoliese yra basųjų karmeličių ordino Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas (atkurtas 2000 m., turi pasauliečiams neprieinamą dalį – klauzūrą). Visai netoli bažnyčios nedidelės kapinaitės, kuriose yra palaidoti žymūs iš Suvalkijos krašto kilę žmonės - Juozas ir Jonas Vailokačiai. Jonas Vailokaitis buvo Nepriklausomybės akto signataras. Vienas kunigas, kitas – aktyvus politikas. Broliai Vailokaičiai buvo daug kuo panašūs. Juos vienijo Lietuvos kaip nepriklausomos  ir ekonomiškai stiprios valstybės ateities, joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės bei visuotinos santaikos klausimai. Nors Jono ir Juozo siekiai buvo kilnūs, būtent dėl jų nepriklausomos Lietuvos priešininkų buvo kalinami, žeminami ir persekiojami. Visgi brolius Vailokaičius galima apibūdinti kaip tarpukario Lietuvos ekonominio, politinio bei visuomeninio elito atstovus. Taip pat jie buvo ir Tautinio banko kūrėjai. Kybartų bendruomenės nariai uždegė žvakelę prie šių svarbų pėdsaką Lietuvos ir mūsų krašto istorijoje palikusių asmenybių antkapio.

Kelionės pabaigoje užsukome į Kauno rajono miestelį-Raudondvarį, -  šalia Nemuno ir Nevėžio santakos, aukštutinėje Nevėžio terasoje. Čia pat mus pasitiko įspūdingi Raudondvario bažnyčios bokštai (Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1938 metais ir  turi daug sakralinio meno kūrinių). Netoliese stovi Raudondvario pilis, kuri yra dvaro architektūros ansamblis. Tądien Raudondvario pilies parkas buvo prigužėjęs Lietuvos liaudies ansamblių iš visos Lietuvos, kurie šoko ir dainavo. Vyko repeticija prieš Vilniuje vyksiantį folkloro ansamblių konkursą. Pilies kieme buvo galima pamatyti ir amatininkų darbų: keramikos dirbinių, vilnos gaminių bei pasivaišinti namine gira ir įvairiais gardėsiais.

Link namų pasukome pravažiuodami pro Kauno Lampėdžių  karjerą. Matėsi vakarėjanti saulė, važiuodami klausėmės lyriškų  mūsų kraštietės Ingos Valinskienės dainų.

Dar kartą įsitikinome, kad Lietuva gražiausias Pasaulio kraštas. Mes labai dėkingi kelionės organizatoriams,  gidei Elenai ir vairuotojui už rūpestį ir malonų bendravimą. Tai savo srities profesionalai ir puikūs žmonės, turintys humoro jausmą ir kantrybę. Dėkojame Jiems.

Ši išvyka su bendraminčių būriu yra ne tik prasmingai praleistas laikas, bet ir bendruomeniškumo jausmo stiprinimas. Kelionė buvo išties įspūdinga ir šauni, kiekvienam iš mūsų palikusi be galo daug gražių ir šiltų įspūdžių.