Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena.

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas.

Žymi keliautoja ir blogerė „Kūtvėla“, traukiniu į ekskursiją atvykusi iš Vilniaus  rašo.

 Būna, atvykusius  pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad juos sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą ir iš jo. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.
Kybartai susiformavo prie istorinės Prūsijos ir LDK sienos, kuri nesikeitė nuo 1422 m. Kybartų geležinkelio stotis su caro apartamentais buvo labai moderniška ir unikali visoje šalyje, savo grožiu nusileidžianti tik Sankt Peterburgo geležinkelio stočiai. Yra žinomi du tuneliai stoties teritorijoje, bet jie dar laukia savo tyrinėtojų. Kybartuose darbavosi mutinės pareigūnai ir kontrabandininkai, miestelyje veikė lošimų namai, per sieną iš Vokietijos plūsdavo naujos buities ir aprangos mados, netgi, sakoma, parduotuvių staktos buvo vokiško dizaino. Įdomiai čia vykdavo žvejyba tais laikais, kai siena buvo tik upelis-iš vienos ir iš kitos pusės sėdėdavo po žveją, ant meškerės kybartietis užsimeta prekę (sviesto, lašinių, dešros) ir meta "masalą" į kitą krantą, ten kitas žvejys nusikabina prekę, prikabina pinigėlį, ir "atmasaluoja" atgal. Kybartų gatvės buvo apšviestos elektra 1900 m.-sakoma, kad po tokia lempa galėjai laikraštį skaityti. Miesto vandentiekis ir kanalizacija Kybartus pasiekė anksčiausiai visoje Užnemunėje. Sakoma, kad XIX-XX a. sandūroje Kybartuose jau nebebuvo medinių namų, šiaudais ar skiedromis dengtų stogų, bet vertinga miestelio architektūra buvo sunaikinta karų metais, kai, įvairių valdžių metais trūkstant statybinių medžiagų, nukentėjusių nuo karo pastatų plytos buvo naudojamos statybai. Sovietiniais metais išlikę senieji pastatai buvo pritaikomi aprūpinti žmones valdiškais butais, todėl vidinės erdvės buvo sunaikintos perdirbant originalų išplanavimą į kuom daugiau kambarėlių. Sakoma, kad tik J. Basanavičiaus g. 38 esantis pastatas išvengė perstatymo ir išlaikė originalius bruožus.

Bendruomenė, kurios pėdsakų pasigedama, buvo žydai. Tokiame mieste, kaip Kybartai, šių verslių žmonių negalėjo nebūti. Jų bendruomenė sparčiai augo atsiradus geležinkeliui ir išaugus užsienio prekybai. Žydai savo lėšomis 1870 m. pasistatė sinagogą, kaimo pakraštyje įsirengė kapinaites, bet ilgą laiką neturėjo savo rabino, čia atvykdavo rabinas iš Virbalio. Prieš pateikiant krovinį muitinei reikėdavo jį tinkamai įforminti, todėl atsirado niša privačioms ekspedicijos kontoroms, tuom užsiėmė žydai. Pasakojama, kad žydas Fiškė Braunas pervesdavo per sieną "gyvąją kontrabandą"- nuo caro rekrūtų duonos bėgančius lietuvius (įdomumo dėlei-caras į rekrūtus imdavo 25 metams). Tie žydai gyventojai, kurie 1940 m. buvo sovietų ištremti į Sibirą, ironijos dėka nepatyrė Holokausto, sunaikinusio Kybartų žydus. Buvusios sinagogos teritorijoje dabar stovi "Maxima".
Ekskursijos vyšnaitė ant torto buvo garsieji Kybartų rūsiai. Jie buvo pastatyti 1863 m. Manoma, kad čia buvo sandėliuojamos geležinkeliu pervežamos prekės.

Mūsų trys su puse valandos apsisuko kaip nebuvusios.

Gera būna vasara sode atsipūsti

Kirminą nukabarot nuo kopūsto

Sode nieks nesėdi čia sudėję rankų

Bet pavydi visos mergos tau tavųjų mangų

Mangai, mangai, sirpsta tavo mangai

Sukasi svajų padangėj

Gal tai magnetai, gal mangai

Tai miražai ar žabangai

Sėdžiu alkanas dabar po tavo langu

Duok mieloji paragaut man savo mangų

Bet tu man tik atsakai: “gana svajoti”

Tu sedėk ramiai ir graužk tą savo agurotį.

Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Geležinkeliams už sugalvotą atrakciją, Sauliui ir Vitui už pažintį su Kybartais, visiems pasienio ir muitinės darbuotojams už mums skirtą laiką. 

Ar esate buvę Kybartuose? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mangaitė-Kybartaitė 

                                                    

                                                            Paruošė Vitas Katkevičius