Labą dieną.
Nuoširdžiai ačiū dar kartelį Jums už šaunią ekskursiją ir motyvacijos sustiprinimą prasmingai veiklai bendruomenėje. Didžiausia pagarba Jums ir Jūs komandai už taip nuosekliai vystomą veiklą.
Kvietėme visus į kelionę 2021-12-04 po Vilkaviškio rajoną. Labai ačiū išdrįsusiems žiemą keliauti ir pasinėrusiems į atradimų kupiną dieną. 2022 m. paskelbti Sūduvos metais. Pabrėžiama Sūduvos įtaka lietuvių kalbos, kultūros ir tapatybės formavimosi bei stiprinimo procese, knygnešystei, Lietuvos tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui 1918 m. Nepriklausomą Lietuvą kūrė daug įvairių sričių atstovų, kilusių iš šio krašto. Kelionės metu daug dėmesio skyrėme prisiminti dr. Vincą Kudirką, pagerbti dr. Joną Basanavičių, kurio 170 m. gimimo metinės šiemet minimos visoje Lietuvoje.
(Daugiau nuotraukų iš kelionės) skelbiame įraše žemiau/ arba žiūrėti skiltį NUOTRAUKOS)
Aplankėme naujai pastatytą koplytstulpį iškiliai lyrikei Salomėjai Nėriai, kartu su muziejininke Danute Ardzijauskaite apžiūrėjome Vilkaviškį ir ragavome čia gaminamų ledų.
Apžiūrėjome didžiausią praėjusių metų šiuolaikinės architektūros įvykį Lietuvoje – architekto Gintaro Balčyčio suprojektuotą Vilkaviškio autobusų stotį, tapusią Vilkaviškiečių pasididžiavimo objektu, dėl vientiso dizaino su kraštovaizdžiu, tampantį visuomeniniu centru, net turistiniu objektu, kurį miesto verslo atstovai su architekto rudenį papuošė nauju stilingu laikrodžiu. Išskirtinio dizaino stoties laikrodis, savo forma primenantis medį, yra nulietas iš betono, simbolizuoja Vilkaviškio stoties pastato kertinę idėją – gamtos ir modernaus miesto harmoniją.
Jei tarp keliautojų buvo anksčiau aplankiusių Vilkaviškį, tai Virbalis ir Kybartai buvo visiškai nežinomos vietovės.
Pirmiausia nuvykome į Virbalį, pas bendruomenės projekto partnerius -bendruomenę „Virbalio vartai“ ir jų sukurtą Senųjų amatų centrą. Jau lauke mus pasitiko pirmininkas Stanislovas Lopeta ir puošniais tautiškais kostiumais vilkinčios moterys, kurių rankos laikė pagal senąsias lietuvių tradicijas -duoną su druska. Ir pasinėrėme į veiklas. Nuostabus pasakorius pirmininka Stanislovas rimtai ir juokaudamas mus supažindino su visu duonos gimimo keliu: mokėmės atpažinti grūdus, malti, išgirdome daug patarlių, prietarų, sužinojome, kaip ruošiamas duonos kubilas ir duonkepė, o patys ėjome minkyti duonelę ir formavome savo duonos kepalėlius. Kol duonelė kepa vijom virveles, liejome žvekeles, minkėm molį, audėm, sprendėm loginius galvosūkius, ragavom kugelį, suvalkietiškus lašinius ir sūrį su medumi. Ach...kaip gera.
Supratome, kiek daug begalinių pastangų, noro, idėjų, laiko reikia, kad suburti tokį šaunų bendruomenės kolektyvą. Linkėjome jiems ilgų gyvavimo metų ir didžiausios sėkmės vystant bendruomeninę veiklą ir Senųjų amatų centrą. Labai tikimės, kad rasime galimybę bendradarbiauti ateityje.
Kaip smagu bebūtų, bet šviesios dienos laikas labai ribotas, tad skubėdami išvažiavome į Kybartus, kurie netikėtai nustebino dalyvius įvairialype istorija. Tai pasienio miestas, kuris ne tik geležinkelio vėže jungė su Europa, bet buvo įvairių tautybių žmonių gyvenimo vieta. Istoriniais takais mus lydėjo ir įdomiausiomis istorijomis apžavėjo Kybartų bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Aplankėme šv.Aleksandro Neviškio provoslavų cerkvę spžiūrėjome liuteronų, Naujųjų apaštalų bažnyčias, išgirdome apie kardinolo S.Tomkevičiaus antisovietinę veiklą klebonaujant prisikėlimo Eucharistinio Išganytojo katalikų bažnyčioje, pamatėme keletą iš 8 čia esančių kapinių. Sinagogos miestelyje nebėra, sugriauta per karą ir neatstatyta. Miestelyje net 70 proc. gyventojų buvo žydai, o kadangi čia prasidėjo karas, tai pasienio žydai nukentėjo labiausiai. Gražuolė cerkvė šiuo metu veikianti, bet dėl sienos uždarymo čia belikę 7 tikintieji. Kaip bebūtų keista cerkvė nepažeista išliko viso karo metu.
Sustojame pagerbti Kybartų centre stovintį paminklą vienam garsiausiam XIX amžiaus dailininkų- tapytojui, peisažistui Isakui Levitanui. (1860 rugpjūčio 30 d. tuometės carinės Rusijos pakraščio Kybartų mieste gimęs I. Levitanas čia praleido dešimt vaikystės metų. Jis augo vargingoje žydų šeimoje. Tėvas dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas. Vėliau šeima išsikėlė gyventi į Maskvą.) Jam už kūrybą buvo suteiktas akademiko vardas, vienoje žymiausių pasaulio galerijų, Maskvos Tretjakovo galerijoje skirta salė. Beje toje pačioje galerijoje dar vienas dailininkui, kilusiam iš Vilkaviškio rajono skirta visa salė -tai žydų tautybės dailininkui tapytojui ir skulptoriui Aronui Apriliui.
Pakalbėję apie dailę aplankome paminklą fundatoriams broliams J.ir J. Vailokaičiams ir pasukame takais, kuriais vaikščiojo iš Lietuvos išvykstantis tarpukario prezidentas Antanas Smetona prieš perbrisdamas įžymųjį Lieponos upelį, per kurio vidurį dabar eina Lietuvos ir Rusijos siena (anksčiau Lietuvos siena su Rytų Prūsija, kuri nekito nuo XV amžiaus). Tik bendruomenės dėka sukurtas takas, vedantis prie sienos, čia pastatytas paminklinis akmuo, ant kurio įamžinta istorinė data -1940 m. birželio 15 d. 23 val. 30 min. Prie valstybių sieną skiriančios tvoros prieš trejus metus iš akmenų buvo sudėlioti simboliniai Lietuvos kontūrai.
Žvelgiame dabartinės Rusijos pusėn, tuo pačiu klausinėjame ne tik apie A.Smetoną, jam iškilusius sunkumus kertant sieną, bet ir apie Kybartuose apgyvendintus beveik 1000 migrantų, kaip tai įtakoja bendruomenės gyvenimą. Kol kas gyventojams netenka tiesiogiai susidurti su migrantais, todėl gyvenimas teka savo vaga. Ypač aktyvią sporte bendruomenę deja labai liūdina stipriai mažėjantis jaunimo skaičius ir didėjantis apleistų namų kiekis.
Tačiau mūsų dar laukia patys ilgiausi Lietuvoje požemiai. Bendruomenės iniciatyvūs ir begaliniai darbštūs nariai patys savo jėgomis valė, tvarkė, mūrijo daugybę metų netvarkytus, iki pusės užlietus geležinkelio stoties požemius, apie kuriuos buvo miestelyje žinančių, bet ilgus metus ši žinia buvo laikoma paslaptyje. Dabar sutvarkyta 104 m., jie yra daug ilgesni, tik laikas atsakys, ar jie bus tvarkomi toliau. Kol kas jokios paramos bendruomenė jų tvarkymui negauna. Bet sutariant su dabartiniais pastatų valdytojais čia gali lankytis turistai, vyksta parodos, koncertai. Paliekame šį ypatingos auros statinį ir lekiam apžiūrėti devintojo Kalėdoms papuošto penkiaaukščių kiemo.
Kartu su bendruomenės pirmininko Vito pasakojimu vis labiau ir labiau stebino suvalkiečių stiprus bendruomeniškumo jausmas, dėkingumas, pačių žmonių suvokimas apie dalyvavimą veiklose. kuriant palankią gyvenimui aplinką. Ačiū už neišdildomus įspūdžius ir pasikeitusią nuomonę apie šio krašto žmones, kurią susikuriame iš sklandančių anekdotų apie suvalkiečius.
Atsisveikinę pasukame link Kauno. Tikslas - sustiprinti Kalėdų laukimo dvasią. Aplankome Kauno Kalėdų eglutę, kuri net iš vakaro patyrusi gaisrą atrodo labai gražiai, nes jau apdegusioje dalyje šakos pakeistos, beliko sulaukti naujų papuošimų.
Ir vėl dainos ir vėl kelias....tik šį kartą į Klaipėda.
Ačiū už puikų bendravimą, skambias dainas su bendruomenės nariais vykusiems senjorams iš Klaipėdos m. pagyvenusių žmonių asociacijos ir jų vadovei Valerijai Miliauskienei.
Projektą "Vėtrungės bendruomenės veiklos vystymas" finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2021 metų veiksmų plano 1.1.4 priemonės „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ ir Klaipėdos m. savivaldybė.
Ramaus Advento ir gražių, magiškų Šv. Kalėdų
Pagarbiai,
Asociacijos Vėtrungės bendruomenė
Projektų vadovė Vilija Malakauskienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą