Šveicarijos Alpių paslaptys įmintos

 

Šveicarija – tai šalis centrinėje Europoje, kurioje net keturios kalbos – vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų – yra oficialios. Tai valstybė, kuri beveik 200 metų laikosi neutralumo ir yra išvengusi abiejų pasaulinių karų bei turi 500 metų demokratijos tradicijas. Šveicarija gali pasigirti turinti aukščiausią pragyvenimo lygį (minimalus atlyginimas 3800 eur.) bei tuo, kad čia 1600 gyventojų tenka po vieną banką! Šveicarija  plotu mažesnė už Lietuvą,  gyventojų skaičius viršija 8 mln.  Tai šalis, kuri kasmet savo gamtos grožiu pritraukia milijonus turistų.
Net du trečdalius šalies teritorijos užima kalnai, kurių dalis yra padengta amžinaisiais sniegynais ir ledynais. Dauguma aukštesnių nei 4000 m Alpių viršukalnių yra Šveicarijoje.

Ankstyvą rugpjūčio mėn. 16 dienos rytą Kybartų ir Juknaičių bendruomenių nariai turistiniu autobusu  išvyko į šį unikalų gamtos kampelį. Keliavome per Lenkiją, Čekiją, Vokietiją. Pirmoji nakvynė buvo Čekijos miestelyje Beroune. Permiegoję, anksti ryte išvykome link Bavarijos, apsilankydami  akmeniniame mieste prie Dunojaus  Regensburge, apžiūrėjome seniausią tiltą. Kurį laiką šis šis tiltas laikytas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Vykstant į Šveicariją mėgaujamės Bodeno ežero vaizdais. Trumpa ekskursija Stein am Rhein miestelyje. Toliau vykstame prie Reino upės.  Krante virš garsiojo Reino krioklio įsikūrusios Laufen pilies apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus gamtos ir krentančio vandens krioklio vaizdas.  Nepaprastai gražūs Reino upės kriokliai, čia riaumojantis ir purslais trykštantis vanduo krenta iš 23 metrų aukščio.Trečiąją kelionės dieną atvykstame į Šveicarijos miestą  Liucerną. Ekskursija po senamiestį: XIV a. statytas koplyčios tiltas (seniausias medinis tiltas Europoje), Vandens bokštas, miesto katedra, Liūto paminklas – XVIII a. monumentas Šveicarijos gvardiečiams atminti, rotušė, gynybinė siena. Ketvirtą dieną apžiūrime vaizdingąjį Arės tarpeklį, kurį to paties pavadinimo upė išgraužė per tūkstančius metų. Tiltai, takeliai ir tuneliai čia įrengti dar 19 amžiuje, grožėtis gamta galima vaikščiojant daugiau nei 1.4 km ilgio maršrutu. Tarpeklis yra ypatingai siauras, siauriausioje vietoje siekia vos vieną metrą, tačiau jo gylis yra apie 200 metrų. Pakilome prie vienintelio Europoje turistams atviro kalno viduje esančio Trumelbacho krioklio, kuris yra maitinamas tirpstančio ledyno vandeniu. Kalno viduje kriokliai pragraužę 12 pakopų kelią. Jėgas atgavome kalnuose įsikūrusiame Grindelwald miestelyje, vėliau kildami į Jungfrau viršukalnę grožėjomės uolų, ledo ir sniego karalyste, o pakilę pamatome aukščiausiai Europoje įkurtą geležinkelio stotį. Iš Sfinkso terasos, kurią pasiekėme liftu, turėjo atsiverti įspūdingas Jungfrau (4158 m), Mencho (4107 m), Eigerio (3970 m) viršukalnių ir ilgiausio Europoje Alečo ledyno (daugiau kaip 120 kv. km) vaizdas. Tačiau mums nepasisekė, nes šias grožybes dengė stori debesys. Penktą dieną vykome prie Ronos ledyno, kurio 100 metrų krištolo žydrumo ledo tunelis kiekvienais metais yra išskaptuojamas vis iš naujo, kad būtų galima grožėtis ledynu iš vidaus. Pasivaikščiojus prie Ronos ištakų, vykome į Šveicarijos sostinę Berną, kurio senamiesčio autentiškumas pripažintas UNESCO vertybe: bendras miesto išplanavimas, architektūra, dekoracijos savo pirminių formų nekeičia jau nuo 15 amžiaus,  ekskursijos akmeninėmis gatvelėmis metu pastebime vyraujantį gotikos braižą, atsispindintį didesnėje dalyje visų vietos statinių. Mieste stebina vienas už kitą įspūdingesnių fontanų gausa, kurių kiekvienas dedikuotas labiausiai šaliai nusipelniusiems žmonėms.

 Šios dienos vakare kavinėje vaišinomės tradiciniu Šveicarijos sūriu fondiu, kuris valgomas karštas vilgant į sūrį duonos gabalėlius ir užsigeriant baltuoju Šveicarišku vynu. Labai skanu.

 Šeštąją dieną vykdami  link namų, dar aplankėme Vokietijos Rotenburgą prie Tauberio, kuriame pajutome viduramžių dvasią, mat dėl išlikusios architektūros, gynybinių įtvirtinimų bei klestinčios vyno kultūros Rotenburgas prie Tauberio išsaugojo senove alsuojančią atmosferą. Apžiūrėjome Turgaus aikštę, Rotušę bei bokštą su valandas mušančiu laikrodžiu, viduramžišką Šv.Jokūbo bažnyčią, 1380-1390 m. pastatytą bokštą Klingentor, iš kurio būdavo pompuojamas vanduo gyventojams.

 Į kelionę vyko 48 ekskursantai. Autobusu nuvažiavome 4500 km. Kelionė neprailgo. Grįžome su puikia nuotaika ir didžiuojamės,  kad aplankėme nuostabiąją Šveicariją, Čekiją, Vokietiją.

 

Kybartuose lankėsi Karaliaučiaus ir Punsko lietuviai.

 

„Lietuvių tauta privalo būti išsaugota,

nes joje slypi raktas visoms mįslėms –

ne tik, filologijos, bet ir istorijos - įminti.“

 IMANUELIS KANTAS

 Karaliaučiaus lietuviai: tarp savų svetimi, tarp svetimų – smerkiančių žvilgsnių varstomi. „Iš kitos Nemuno pusės Lietuva atrodo tokia graži , tarsi pasakų šalis. Ne vien vaikams – suaugusiems irgi“- tikina Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės įkūrėjas ir vadovas Sigitas Šamborskis.

 2022m. birželio mėn. 21 dieną Kybartuose lankėsi Karaliaučiaus ir Punsko lietuvių bendruomenės nariai. Kybartų miesto bendruomenė dalyvaudama  Sūduvos renginių cikle: „Sūduva ir Prūsų Nadruva – lietuvybės lopšys“ svečiams  surengė dviejų valandų pažintinę ekskursiją po istorinį Kybartų miestą.   Ši ekskursija buvo  puiki galimybė susipažinti su Kybartais.  Pakeliui apžiūrėję senuosius miesto pastatus, pavadintus pretenzingais Berlyno, Kremliaus, Paryžiaus vardais, nuvykome į Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienį. Apsilankę prie pasienio kontrolės punkto pamatėme tarpukario Lietuvos muitinės pastatą, ant kurio fasado puikuojasi  vyties ženklas, kontrolės punkto teritoriją, papasakota apie krovinių gabenimo per sieną tvarką ir patikros procedūras.

Darvino gatvėje  apžiūrėjome netoliese vos prieš keletą savaičių iškilusią tautodailininko Vido Cikanos iš balto marmuro grūdelių sukurtą meninę kompoziciją „Dievo pamokymai“, skirtą „LKB kronikos“ 50-mečiui atminti. 

Oras nebuvo palankus ekskursijai, bet nuotaika pagerėjo įėjus į požemius.

„LIETUVOS-RYTPRŪSIŲ PASIENIS IR LIETUVOS GELEŽINKELIŲ ISTORIJA“

 

KYBARTUOSE – KONFERENCIJA „LIETUVOS-RYTPRŪSIŲ PASIENIS IR LIETUVOS GELEŽINKELIŲ ISTORIJA“, SKIRTA SŪDUVOS METAMS

2022 06 14

Birželio 9 dieną Kybartuose (Vilkaviškio r.) įvyko Lietuvos mokslų akademijos išvažiuojamoji konferencija „Lietuvos-Rytprūsių pasienis ir Lietuvos geležinkelių istorija“, skirta paminėti Sūduvos metus. Pasiklausyti akademiko Algirdo Vaclovo Valiulio paskaitos „Bėginio transporto raidos Lietuvoje pėdsakai ir palikti ženklai. Geležinkelio 160-osioms metinėms Lietuvoje paminėti“ į Kybartų kultūros centrą susirinko Kristijono Donelaičio gimnazijos moksleiviai, Kybartų miesto bibliotekos, kultūros centro, geležinkelio darbuotojai,  bendruomenės atstovai, svečiai iš Vilkaviškio.

Akad. Algirdas Vaclovas Valiulis, LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldobna Daučiūnienė.

Pradėdamas paskaitą lektorius supažindino su transporto keliais bei susisiekimo galimybėmis iki geležinkelio atsiradimo ir papasakojo apie bėginio transporto pradžią pasaulyje. Geležinkelio istorija Lietuvoje prasidėjo nuo 1851 m. carinės Rusijos vyriausybės nutarimo tiesti geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva (per Vilnių, Varėną, Gardiną) su atšaka nuo Vilniaus į Prūsiją (per Kauną, Kybartus). Iš viso geležinkelio kelyje kas 21–25 km buvo numatyta pastatyti stotis. Dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo pastatytos dvi aukščiausios klasės stotys – Lentvario ir Kybartų (Virbalio), dvi I klasės (Vilniaus ir Kauno), II klasės stotis Švenčionėliuose, keturios III klasės ir 12 IV klasės stočių.

Geležiniai bėgiai buvo perkami užsienyje, daugiausia Anglijoje. Kartu su tiltų elementais, vamzdžiais, tvirtinimo detalėmis jie laivais buvo plukdomi iki artimiausių uostų, toliau upėmis ir jau funkcionuojančiu arba laikinuoju geležinkeliu transportuojami iki statybviečių. Didelė problema statytojams buvo tiltų ir Panerių bei Kauno tunelių statyba. Tunelius kasė vokiečių ir prancūzų kalnakasiai. 1862 m. Sankt Peterburgo–Varšuvos ir Vilniaus–Kybartų geležinkelių statyba buvo užbaigta. Atokesnėse Lietuvos dalyse greitai ėmė plisti siaurojo geležinkelio tinklai.

Nepriklausomų Lietuvos geležinkelių pradžia laikoma 1919 m. liepos 6 d., kai iš Kaišiadorių į Radviliškį pajudėjo pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1992 m. sausio 1 d. Lietuvos geležinkeliai tapo valstybine įmone ir ėmė tvarkytis savarankiškai. Atsakydamas į klausytojų klausimus apie geležinkelio transporto rytdieną, lektorius pasakojo apie „Rail Baltica“ projektą, sujungsiantį Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją standartinio pločio europine vėže, apie Lietuvoje jau išbandomus autonominius elektrinius lokomotyvus su saulės baterijomis. Šie pavyzdžiai rodo, kad geležinkelio plėtra tebevyksta. 

Akad. A. V. Valiulio autografai moksleiviams.

Po skanių ir sočių suvalkietiškų pietų caro laikų kareivinėse įrengtoje kavinėje, lydimi Kybartų bendruomenės pirmininko Vito Katkevičiaus ir prisijungusių kybartiečių, pradėjome penkių valandų trukmės ekskursiją „Civilizacija „Veržbolovo“ – Kybartų miesto sąsajos su geležinkeliu“. Pakeliui apžiūrėję senuosius miestelio pastatus, pavadintus pretenzingais Berlyno, Kremliaus, Paryžiaus vardais, nuvykome į Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienį. Prie pasienio kontrolės punkto pasitikusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos specialistė Neringa Grigutienė parodė tarpukario Lietuvos muitinės pastatą, kontrolės punkto teritoriją, papasakojo apie krovinių gabenimo per sieną tvarką ir patikros procedūras. Pažintį su išlikusiais senojo geležinkelio stoties komplekso pastatais pradėjome nuo 1865 m. statytos geležinkelio stoties elektrinės, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo elektros energiją tiekė visų pirma geležinkelio stočiai apšviesti. Vienu ilgiausių Lietuvoje (287 metrų) pėsčiųjų viaduku per geležinkelį pasiekę stoties rūmus, susipažinome su pagal prancūzų architekto Pirelli projektą statytos antrosios pagal svarbą ir dydį (po Sankt Peterburgo) Rusijos imperijos geležinkelio stoties istorija. Tai buvo įspūdingas mūrinis skarda dengtas 225,6 m ilgio ir 21,9 m pločio 4372 m2 ploto statinys. Dviejų aukštų stoties rūmų antrame aukšte buvo įrengti kambariai carui bei jo šeimos nariams, atskirai – kitiems garbingiems keleiviams. Pirmame stoties aukšte buvo trys salės visų trijų klasių keleiviams. Rytiniame vienaukščiame stoties rūmų gale buvo trys (pirmos, antros ir trečios klasės) restoranai, vakariniame jos gale – pašto, telegrafo, medicinos punkto patalpos. 1944 m. stoties pastatą subombardavo rusų armijos bombonešiai. Vietoj jos ant tų pačių pamatų buvo pastatytas dabartinis daug mažesnis stoties pastatas, po kurio senuosius rūsius turėjome galimybę pasidairyti.

Ekskursijos dalyviai 1870 m. įrengtuose geležinkelio stoties požemiuose.

Aplankėme seniausią Užnemunėje 1870 m. statytą Aleksandro Neviškio cerkvę, kurioje pagal stačiatikių papročius bent trumpam reikėdavo sustoti su užsienyje mirusiais ir į tėvynę gabenamais tikinčiaisiais. Perėjome už stačiatikių kapinių Lieponos link vedančiu Antano Smetonos taku, kuriuo buvęs Lietuvos prezidentas vėlų 1940 metų birželio 15 dienos vakarą pasitraukė iš Lietuvos. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotoje (pašventintoje 1928 m.) Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje apžiūrėjome „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-mečiui skirtas nuotraukų parodas, rūsį, kuriame palaidoti bažnyčios statymo komiteto nariai, tradicinę Italijos kampanilę primenantį varpinės bokštą, gražiai apželdintą ir rūpestingai prižiūrimą šventorių. Ekskursijos vadovas nuvedė prie senosios Kybartų gimnazijos, kurioje prieš pasitraukdamas iš Lietuvos buvo apsistojęs prezidentas A. Smetona su savo palyda, prie kunigo (dabar arkivyskupo) Sigito Tamkevičiaus namo ir klebonijos pastato, kur sovietmečiu buvo leidžiama „LKB kronika“. Net 62 iš 81 šio pogrindinio leidinio numerių, kurių pirmasis pasirodė 1972 m. kovo 19 d., buvo išleisti Kybartuose. Apžiūrėjome netoliese vos prieš keletą savaičių iškilusią tautodailininko Vido Cikanos iš balto marmuro grūdelių sukurtą meninę kompoziciją „Dievo pamokymai“, skirtą „LKB kronikos“ 50-mečiui atminti. Labiausiai visų laukta ekskursijos dalis buvo 1870 m. įrengti geležinkelio stoties požemiai – bene didžiausi Lietuvoje rūsiai. Ekskursijos vadovas V. Katkevičius papasakojo, kad šiame tvirtai suręstame vėsiame arkinių konstrukcijų pastate Rusijos imperijos laikais buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės: iki Pirmojo pasaulinio karo per Kybartus ėjo apie 10 proc. viso carinės Rusijos eksporto bei importo, o ledų prikrauti rūsiai atstojo šaldytuvus. Dabartinis tunelis tęsiasi 106 metrus ir baigiasi statybinėmis atliekomis užversta anga. Kas yra už jos – nežinoma. Pasakojama, kad šiais tuneliais buvę galima nusigauti iki pat geležinkelio stoties pastato ir kelių artimiausių kaimų. Manoma, kad  viena iš tunelio paskirčių buvo ir didžiųjų valdovų saugumo užtikrinimas. Juk čia pat buvo depas, kuriame stovėdavo rusų caro garvežys su vagonais, pritaikytais važiuoti Vokietijos bėgiais.

Ekskursiją baigėme prie paminklinio akmens, skirto įamžinti istorinę kryžkelę, kurioje prie Stalupėnų–Virbalio ir Vištyčio–Jurbarko vieškelių apie 1540 metus karalienės Bonos Sforcos valia pradėjo kurtis Kybartų kaimas, savo vardą gavęs nuo pirmųjų gyventojų – penkių brolių Kybartaičių pavardės.

Dėkojame LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyr. specialistei kybartietei Dianai Lekevičienei, padėjusiai organizuoti šią kolektyvo išvyką į Kybartus, gerai pažįstančiai savo kraštą ir daug papasakojusiai apie jo įžymiąsias vietas.

LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ informacija
Sandros Tamulionienės nuotraukos

🎼 𝐊𝐲𝐛𝐚𝐫𝐭𝐮𝐨𝐬𝐞 𝐧𝐮𝐬𝐤𝐚𝐦𝐛𝐞̇𝐣𝐨 𝐩𝐚𝐫𝐚𝐦𝐨𝐬 𝐔𝐤𝐫𝐚𝐢𝐧𝐚𝐢 𝐚𝐤𝐨𝐫𝐝𝐚𝐢

 Istoriniuose Kybartų požemiuose 2022-03-20 d. įvyko paramos renginys Ukrainai – „Maldoje, Širdyse, Mintyse“. Jį inicijavo Kybartų bendruomenė, seniūnija, kultūros centras ir pasaulio kybartiečių draugija.

Iškart po šv. Mišių prasidėjęs renginys kraštiečius ir Kybartuose jau įsikūrusias ukrainiečių šeimas pakvietė į XIX a. menančius skliautuotus rūsius. Išskirtinai akustinėje aplinkoje susirinkusiuosius dainomis užbūrė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Ukrainos karinių oro pajėgų dainų ir šokių ansamblio „Крыла Украины“ solistė, ukrainietė Dina Mataitienė. Kūriniai buvo atliekami tiek lietuvių, tiek ukrainiečių kalbomis. Beje, ir pats renginys akcentuojant vienybę prasidėjo tik nuskambėjus abiejų šalių himnams. Pasirodymus taip pat surengė Vilkaviškio rajono meno mėgėjai, o eiles skaitė aktorius, režisierius Liutauras Kasulaitis.

„Prieš metus minėdami 80 tremties metų net nepagalvojome, kad Ukrainoje gali kilti karas, gali tekti priglausti pastogės netekusias šeimas.“ – kalbėjo Vilkaviškio rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė. Ji taip pat dėkojo ne tik meno kolektyvams, bet ir žmonėms, kurie neliko abejingi kitų skausmui, priėmė gyventi, suteikė maisto, drabužių ir būtiniausių reikmenų. „Karas suvienijo ne tik ukrainiečius, bet ir mus.“

Skaudžius istorijos puslapius rašantys ukrainiečiai yra priversti palikti savo namus ir ieškoti saugaus prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Statistika byloja, kad Lietuvoje jau yra 20 tūkst. pabėgėlių. Laikinus namus jie surado ir Vilkaviškio rajone, todėl visos lėšos, surinktos per šį renginį, bus skirtos atvykusių ukrainiečių paramai.

Kybartų bendruomenė taip pat organizavo ukrainietiškų barščių virimo akciją ir surinktas aukas pridėjo prie bendros paramos.

 

Širdyse palaikykime Ukrainą

 

KOVO 20 dieną (sekmadienį)

po Šventų Mišių 13.30 val.

Kybartų požemiuose Maldoje, Mintyse ir Širdyse palaikykime Ukrainą ir inicijuojamoje solidarumo akcijoje savo aukomis paremkime karo niokojamos Ukrainos žmones.

Renginio iniciatoriai:

- Kybartų bendruomenė;

- Kybartų seniūnija;

- Kybartų kultūros centras;

- Pasaulio kybartiečių draugija.

PROGRAMOJE:

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Ukrainos karinių oro pajėgų dainų ir šokių ansamblio „Крыла Украины“ solistė, ukrainietė Dina Mataitienė;

Vilkaviškio rajono meno mėgėjai;

eiles skaitys Liutauras Kasulaitis.

️Visos surinktos lėšos bus skirtos ukrainiečiams, atvykusiems į Lietuvą paremti.

Atvykstant raginame pagal galimybes pasipuošti tautinės atributikos elementais ar tautiniais kostiumais.